3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Kerys Bronislovas. Kegrių kaimo šventoji pušis dar gyva? — 2008. — Spal. 9: Nuotraukos
Nr. 1093ABCD. — Tekstas:
Taip jau man likimas lėmė, kad per visą gyvenimą nebuvau matęs Kegrių šventosios pušies. Ir
dabar pavėlavau — žmonės pasakoja, kad šventoji pušis jau seniai nuvirtusi, bet dar guli ant
žemės. Su draugu, krašto žinovu Antanu Sidabru sėdome ant dviračių ir pasukome į Kegrių
miškus. Nė kiek neklaidžiodami prie seno miško keliuko radome jau medžiais apaugusį Volskio
kryžių, o nuo jo į rytų pusę, maždaug už kokio šimto metrų, Antanas parodė ant žemės gulinčią
apsamanojusią šventąją pušį. Kad tai tikrai Kegrių šventoji pušis, galima suprasti iš išlikusių
koplytėlių ir kryžių liekanų — įvairių vinių, skardinių, metalinių juostų, prikaltų prie kamieno.
Kitą dieną — gražų, saulėtą 2008 metų spalio mėnesio 9 dienos rytą, vienas pats su
fotoaparatu iškeliavau prie Kegrių šventosios pušies, kad nufotografuočiau nors tai, kas liko.
Važiavau dviračiu geraisiai keliais, galima sakyti, aplinkui. Per mišką, senu miško takeliu einu iš
pietų pusės link Volskio kryžiaus. Rytas ankstyvas, niekur aplink nė vieno žmogaus, tik linksma,
kad taip šviečia saulė ir aplink tokie gražūs spalvoti medžiai. Staiga kažkas šmėstelėjo skersai
keliuką Volskio paminklo link. Nei tiek žemai, kad būtų koks gyvūnas, nei tiek aukštai, kad būtų
paukštis. Žinodamas Amelijos Urbienės aprašymus, kaip baido prie Volskio kryžiaus, bent kiek
sutrikau. Bet ėjau toliau. Prie pat Volskio kryžiaus jau nėjau, tik pažiūrėjau į jį tamsoje tarp
medžių duksantį, ir pro šalį miško keliuku pasukau link šventosios pušies.
Prie šventosios pušies atėjau tiek anksti iš ryto tikėdamasis, kad saulė iš rytų kiek geriau
apšvies vietovę, nereikės fotografuoti prieš šviesą. Bet nepasisekė — saulė buvo per žemai ir
kitų medžių šešėliai vos ne ištisai dengė šventąją pušį. Ką darysi. Priėjau prie pušies, pasilenkiau
apžiūrinėdamas storąjį galą ir galvoje savaime šmėstelėjo Amžinatilsio tekstas. Kaip numirus
žmogui.
Iš tikrųjų Kegrių šventoji pušis atrodo kaip nupjauta, šalia tebėra kelmas. Dabar pušies
viršūnė baigiasi dreve — gal viršūnė kada nors čia nulūžo. O ir pušies kelmas pasikėlęs, kiek
išrautas iš žemės — gal pušis nuvirto ar pasviro, o paskui žmonės dar ir nupjovė. Matyti, kad jau
gulinčią pušį bandyta perpjauti, bet, įpjovus tik kokį centimetrą, sustota — gal kas nors
sustabdė... Taip ir liko šventoji pušis gulėti.
Kad nuotraukoje pušis būtų geriau matoma, atsivežtu pjautuvu iškapojau aplink dilgėlės ir
kitokias žoles, bent kiek apravėjau aplink pačią pušį, aprinkau nukritusius lapus. Iš kažkur
išlindo rupūžė, tai jai parodžiau urvelį po pušim, į kurį ji gana mikliai ir sulindo... Baigiau darbus
su palengvėjimu ir nunešiau įrankius prie dviračio, pastatyto kiek atokiau. Staiga pasigirdo tikras
žmogiškas palengvėjimo atodūsis. Nei iš toliau, nei iš arčiau, tiesiai iš tos vietos, kur storasis
pušies galas... Apsižvalgiau aplink, pavaikštinėjau šen ir ten, neradau nieko, kas taip būtų
atsidusęs. Pagalvojau, matyt, pušis su palengvėjimu atsiduso, kad aš jai nieko nebedariau.
Nesijaučiau labai kaltas, kad sudrumsčiau pušies ramybę, tad pasiėmiau fotoaparatą ir, kaip tik
buvo įmanoma, ją nufotografavau. Laimingai grįžau namo ir su Antanu Sidabru išvažiavome
fotografuoti kitos šventosios pušies — puikiai tebeaugančios Maigų miško „Didžiosios pušies”.
Skonsmanas Jonas. [Rupūžės antpilas gydymui] // Kopijuota iš interneto 2010 metais. —
(http://www.zolinciuakademija.lt/?lang=1&menu=13). — Tekste:
Kuo buvo garsi rupūžinė antpilinė Žemaitijoje ir kitur? Pokario metais, basos vaikystės
laikais, prie Ventos žaliuojančiame Viekšnių miestelyje pavasariais rupūžės tapdavo paklausia
preke. Juk ne kiekvienas galėdavo jų pasigauti. Jų antpilų prireikdavo „paršelių apetitui”.
Atmenu, kad mamai nesisekdavo su paršeliais tais metais, kai tokių antpilų neturėdavo
paruošusi. Antpilai su rupūžės užtaisu buvo neskolinamas dalykas (atmenu). Jų po savo moterų
kamaras paieškodavo ir vyrai, kurie apetitu nesiskųsdavo. Žinau, kaip viena kaimynė pergudravo
tokius vyro poreikius ir rupūžę ypatingu būdu ant raudono plytgalio po moliniu puodu karštame
pečiuje išdžiovino, sutrynė į miltelius ir davė silpniems paršeliams. Atmenu, kad sklandė gandai,
jog ir vaikų sveikata būdavo pagerinama rupūžės dėka. Kažkodėl tokių dalykų vaikystėje labai
bijojau, kad tik kas neužduotų, bet matyt bus tikrai uždavę. Nes dar pernai maloniai iš vienų
svetingų rankų priėmiau mažą lašelį su rupūžės antpilu. Gal tai ir mano pasąmonę išjudino?
O gal ir meilę rupūžėms sugrąžino? (Žemaitijoje pokario metais į miestelius iš Kamanų pelkių
271