3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

turėjo net trejas stakles, iš kurių vienas, pačias mažiausias, padovanojo Birutei. Ji parodė, kaip
audinį reikia apsimesti, užausti, o toliau — kaip Birutė sugebėjo, taip ir audė.
„Mano brolienė kažkaip prasitarė, kad aš tikrai niekada neišmoksianti austi. Mano ambicijos
buvo užgautos, nutariau įrodyti, kad aš tai galiu padaryti”, — sako Birutė.
RŪPESTIS — SIŪLŲ STOKA
Daugiausia Birutė audžia keturnyčius. Aštuonnyčių jos turimomis staklėmis neišausi, jos per
mažos. Pastarąjį sudėtingiau austi, jam reikia daugiau laiko ir pastangų. Vienas sunkiausių darbų
— užtaisymas, kada reikia suverti nytis pagal raštus. Keturnytį nuo aštuonnyčio iš karto galima
atskirti ir pagal raštą. Juos Birutė renkasi ne tik iš knygų, bet sugalvoja ir pati.
Labiausiai audėja mėgsta austi lovatieses, staltieses, užuolaidas, rankšluosčius, takelius. Anot
jos, lovatiesę anksčiau ji išausdavo per dieną. Dabar jau nebėra tiek jėgų ir sveikatos, tad
užtrunka ilgiau. Iš vilnos darbas einasi greičiau, iš šilkinių siūlų — ir sunkiau, ir ilgiau.
„Su dideliu audiniu viena negaliu susitvarkyti, reikia, kad šalia būtų padėjėja, kuri vyniotų
audeklą. Dabar esu apsimetusi 30 metrų tautinių rūbų sijonų audinio”, — apie naują užsakymą
kalba audėja, visą Viekšnių etnografinio ansamblio „Poilsėlis” kolektyvą aprengusi tautiniais
drabužiais.
Bėda, kad dabar sunku gauti lininių ir medvilninių siūlų. Be jų neapsieisi, nes apmetimui
tinka tik medvilnė. Taigi užsakymus gali atlikti tik iš užsakovo siūlų. Yra žmonių, kurie iš senų
laikų jų turi prisipirkę.
„Galima suverpti siūlus iš linų, bet šiais laikais nebėra gerų verpėjų. Niekas nebesuverpia taip,
kad siūlai būtų lygūs. Jei jie nelygūs, tai ir audinys pasidaro gumbuotas. Plungėje viena įmonė
verpia siūlus, bet jie ne visada juos parduoda, nes audžia patys. Kai anąsyk audžiau tautinius
rūbus „Poilsėliui”, medvilnės ir vilnos siūlus pirkome iš jų”, — prisimena audėja.
NE TIK AUDĖJA, BET IR DAINININKĖ
B. Maželytė turi pagrindo didžiuotis savo darbais. Nors jaunimas į šį seną amatą žiūri gana
skeptiškai, audėjai netrūksta pagyvenusių žmonių užsakymų. Lietuviškais audimų raštais
išmargintas lovatieses, staltieses, rankšluosčius mėgsta lauktuvėms užsakyti vykstantys į
užsienio šalis. Taip ne vienas Birutės darbas iškeliavo į Vokietiją, Angliją. Prieš kelerius metus
Viekšnių kunigai, važiuodami į Vatikaną susitikti su Popiežiumi Jonu Pauliumi II, nuvežė jam
viekšniškės rankomis austą lovatiesę ir dvi pagalvėles.
Labai gražiai apie B. Maželytę atsiliepė parodoje pakalbinta Savivaldybės kultūros centro
raštvedė Celina Girdenienė, taip pat viekšniškė. Ji sako šią moterį pažinojusi visą savo
gyvenimą. Birutė esanti nuostabiai geras žmogus. Ji stengiasi padėti kiekvienam, jai niekad
nepritrūksta atjautos ir supratimo. Nėra Viekšniuose šeimos, kurioje jos nežinotų ir kuriai ji
nebūtų talkinusi. Sunkių dienų rūpesčius ši moteris visada sugeba paslėpti po malonia šypsena.
Pasak C. Girdenienės, palyginus su tuo, kiek Birutės namuose yra jos austų darbų, tai parodoje jų
tik lašelis. Jos namai primena tikrą muziejų.
„Birutė — Viekšnių šviesulys. Bet kada namuose jos nerasi. Ji — aktyvistė, nuolat skubanti ir
bėganti. Moteris turi nuostabų balsą, kuris neliko nepastebėtas. Jau daug metų ji yra Viekšnių
bažnyčios choro pagrindinė giedotoja, kaip choristės sako, „pravadnykė”. Be jos neapsieina nė
vienos laidotuvės. Birutė viena pati išslaugė ir išlaidojo visus šeimos narius: tėvelius, brolius,
seserį”, — negaili gerų žodžių C. Girdenienė.
Plastinina Bernarda. Žmonės pasigenda senovinių švenčių — su apeigomis ir ritualais //
Santarvė. — 2007. — Birž. 23. — P. 8: iliustruota. — Tekste:
Joninės Lietuvoje buvo švenčiamos nuo senų senovės. Mūsų rajone bene giliausias šios
šventės tradicijas turi viekšniškiai. Senesnieji gyventojai prisimena paparčio žiedo ieškojimą,
aukuro ir laužų kūrenimą, laivų karnavalus. Viekšniškiai mano, kad mūsų tautos papročius ir
tradicijas užgožė užsienio kultūros invazija. Dabartinės Joninės — tik komercinis renginys, be
liaudies papročių ir apeigų.
RASOS ŠVENTĖ NEIŠNYKO
Dar ir šiandien Joninės kai kur švenčiamos kaip Rasos šventė. Pagal Katalikų Bažnyčios
liturgiją — tai Šv. Jono Krikštytojo gimimo šventė, jau XVI a. lietuviškuose raštuose vadinama
268