3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

ankų šilumos. Ir ne tik jis. Visi mes, širdį su savo Nijole, širdies ugnies ilgėsimės to raminančio
jaukumo, sklidusio nuo Tavo asmenybės. Jau tiek daug atiduota, tiek daug išdalinta, kad pavargo
kilnaus žmogaus didelė širdis. Lai nuo šiol amžinoji šviesa gaubia ją. Tegul ilsis jinai, jungdama
tuos, kurie jau Anapus, su tais, kur ateis. O atsisveikinimo mintis norėčiau užbaigti viekšniškės
kūrėjos Izolinos Nenaškinos šviesiam Nijolės atminimui skirtomis eilėmis:
Kiek dar liko dainų nedainuotų,
Kiek dar posmų paliko širdy.
Tu ėjai vis taku akmenuotu,
Suklupai. Atsikelt nebgali.
Nenueisi daugiau tu prie upės,
Nebmatysi bangelių Ventos,
Tik kas naktį, nušvitus mėnuliui,
Juodas kryžius prie kapo rymos.
Išėjai Tu į kitą pasaulį
Su daugybe daugybe dainų.
Gal būt ten kaip pas mus šviečia saulė,
Tik jame teks palaukti draugų.
O kas likom šioj žemėj, ateisim,
Kai pavasariais ims plaukt ledai,
Ir dainų jos pamiršti neleisim,
Tų, kurias vakarais dainavai.
Aldona Vėlavičienė:
Juk šioj žemėj daug kas keista, net netikėta. Akimirka it žaibas nutraukė, nukirto mintis,
siekius ir gvazdikai pakrypo, pasviro po kojom. Galimybė taip neskausmingai išeiti iš gyvenimo
ne kiekvienam skirta. Prieš 50 metų mes su Nijole susitikome mokyklos koridoriuose. Visada
puošni, tvarkinga, papurusia galvute. Nijolė Lazdauskaitė buvo gabi ir mokinė. Klasėje ji nebuvo
lašelis, ji buvo veržli scenoje, šokiuose, pamokose. Ir jos toks stropumas išugdė meilę darbui,
kūrybai, taip pat suteikė jėgas tolesnio gyvenimo audroms. Šviesus Nijolės prisiminimas visada
liks mūsų bendraklasių 11-tos abiturientų laidos širdyse, atmintyse. Amžiną tau ramybę, Nijole.
Mums primins pražydusi kapų ramybėje gėlelė, kad Tu čia, ir tiktai čia. Amžiną atilsį Tau. Tegul
būna Tau lengva smiltelė ir drėgna žemelės velėna. Visų savo klasės, buvusios klasės mokinių
vardu užjaučiu ir mes visi užjaučiam likusius ir liūdinčius artimuosius, gimines, draugus ir
pažįstamus.
Albina Paulauskienė:
Brangioji, Nijole, išėjai sudie nepasakius, išėjai amžinam poilsėliui. Tik verkia šiandien
liūdnos žvakės, tik liūdi šios gražios gėlės. Susirinkome šiandien atsisveikint su Tavimi ir
atsisveikinti amžinai. Visus metus į gyvenimą atveda laikas, visų gyvenimą įprasmina laikas, visi
mes esam laiko vaikai. Atėjo laikas ir visai nelauktai išsivedė mūsų mylimą draugę, mamą, sesę,
močiutę.
Nijolė folklorinį ansamblį „Poilsėlį” įkūrė 1989 metais. Iš pradžių dainavome tik šešios
moterys, o vėliau, bėgant metams, sukvietė ji 30 ansambliečių. Jos didžiulė meilė buvo šio krašto
dainoms, šokiams, papročiams. Daugiau kaip 18 metų lankydama senyvo amžiaus viekšniškius,
rinko ir užrašė jų dainuojamas dainas, mokėsi iš jų šokių, domėjosi jų papročiais. Todėl
organizuojamuose teminiuose vakaruose, išvykose ansamblis dainavo daugiausia viekšniškių
dainas. Ne vienam ansambliečiui jubiliejų, švenčių progomis parinkdavo nuoširdžiausius
linkėjimus, posmus, įpindama melodijas. Negailėdama savęs, davė mums daug. Du kartus
pabuvojome pasaulinėje lietuvių dainų šventėje Vilniuje, tarptautiniam folkloro festivalyje
Lenkijoje, televizijos laidoje „Krašto garbė”. Paskutinis jos darbas buvo „Bičkopis”. Tai
programa, skirta atrankai į šių metų pasaulinę lietuvių dainų šventę. Sunku ir apsakyti, kiek, kur
ir kada. Ji turėjo retas Dievo dovanas — santūrumą, draugiškumą, kūrybiškumą, kuriomis
dalijosi su esančiais šalia jos. Visiems padėdama, užjausdama, paguosdama, niekada
249