3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Vykdami į Viekšnius žinojome, kad išsiruošėme į šviesų Žemaitijos kampą, kur gimė ir augo
lietuvių kultūrinio paveldo puoselėtojai broliai Biržiškos, kur iki šiol dar galima aptikti paliktus
čia klestėjusios dvarų (Daubiškių, Santeklių, Daugirdo, Pačerinskio ir kt.) kultūros pėdsakus. Be
apskritai įvairiomis prasmėmis čia patirtos senesnių ir dabartinių laikų daugiasluoksnės
kultūrinės dvasios, „gryno produkto” parsivežta per 40 mažųjų diskų, t. y. garso įrašų pavidalu
užfiksuotos (arti 60 valandų trukmės) medžiagos. Todėl nuoširdžiai dėkojame visiems Viekšnių
ir aplinkinių Gyvolių, Palnosų, Užventės, Dainor[i]ų, Kegrių, Čekų, Svirkančių, Kapėnų ir kitų
kaimų gyventojams už jų skirtą laiką ekspedicijos dalyviams. Už visokeriopą pagalbą su padėka
lenkiamės viekšniškei mokytojai Nijolei Kontu[t]ienei ir palnosiškiui kraštotyrininkui,
bibliotekininkui Bronislavui Keriui, maloniai mums atvėrusiam jo kruopščiai ilgus metus kauptą
ir tebekaupiamą Viekšnių krašto kultūros istoriją. Tokio gražaus supratimo tikimės ir kitais
metais per numatomas tolesnes žemaičių kultūrines žvalgytuves, šįsyk Židikuose bei Ylakiuose.
NUORODOS:
1. Stundžienė, Bronė. Folkloro lauko tyrimai Žarėnų krašte. Iš: Tautosakos darbai, t. XXX,
2005, p. 133—139.
2. Ivanauskaitė, Vita. Nepabaigiami folkloristų darbai Žemaitijoje. Iš: Tautosakos darbai,
t. XXXII, 2006 (įteikta spaudai).
3. Sauka, Leonardas. Tikra ir netikra liaudies kūryba. Vilnius, 1983, p. 108—111.
4. Būgienė, Lina. Nuo tada netikiu į baidymus: pasaulėžiūros lūžių atspindžiai sakmėse. Iš:
Tautosakos darbai, t. XVIII (XXV), 2003, p. 109—119.
5. Kaivola-Bregenhoj, Annikki. Pasakojimas ir pasakojimo pateikimas. Iš: Tautosakos darbai,
t. XXII (XXIX), 2005, p. 204.
6. Voigt, Vilmos. Ar labai tamsūs pasakojamosios tautosakos horizontai? Iš: Tautosakos
darbai, t. XIX (XXVI), 2003, p. 60.
7. Urbienė, Amelija. Viekšniškiai grajija ir dainuoja. Iš: Aš išdainavau visas daineles. Sudarė
ir parengė D. Krištopaitė. Vilnius, 1988, t. 2, p. 457—460.
Lazdauskaitė-Kontutienė Nijolė / Prie Nijolės Lazdauskaitės-Kontutienės kapo duobės
2007-03-02. — Tekstas perrašytas iš diktofono:
Sigutė Vaišnienė:
Oi Dieve, Dieve, Dievuli mona,
Pajiemei tievelius, pajimk ir monį!
Visi mes, pastarosiomis valandomis atėję atsisveikinti su Anapilin iškeliavusia Nijole
Lazdauskaite-Kontutiene, pynėme savo jausmų ir minčių pynę. Ir tikiu, kad toje prisiminimų
tiesmėje plaukė padėka mamai, seseriai, draugei, kolegei, mokytojai, kilniam žmogui už tai, kad
mūsų gyvenimus ji nušvietė nepaprasta sielos šviesa bei širdies šiluma. Visi juk žinom turį širdį,
bet vieniems ji tik gyvybės variklis, o kitiems — viso gyvenimo variklis. Nijolė savo gyvenimą
matavo širdimi. Jug ar galima neatiduodant širdies šilumos per keturiasdešimt metų mokyti
svetimus vaikus? Ir mokyti ne tik gimtosios kalbos taisyklių, bet ir mylėti žmogų, raginti
atskleisti sielą gėriui, grožiui, dvasingumui. Ar galima neatveriant širdies dainuoti dainą ir
dainuoti taip, kad nuplaukti jausmingų melodijų trelėmis drauge norėtų ir kiti? Ir taip ne dieną,
ne metus, o dešimtmečius. O įsivaizduokime, kaip be širdies šilumos, be dvasios stebuklingo
virpulio būtų gimusios, prakalbėjusios ir su žiūrovais susikalbėjusios lėlės? Ar ne širdies
nerimstantis veržimasis ten, už įprastos kasdienybės ribų, už paprastų ir pamatuojamų dalykų
plakė šokio ritmu? Ir — viens, du, trys, viens, du, trys — sukosi pati, ir kvietė paskui save
mažus, jaunus bei jau žilstelėjusį plauką nuglosčiusius. Ir ne tik. Dvasios gelmėje tilpo viskas —
ištvermė slaugant sergančius ir išlydint Anapilin artimuosius, meilė dalijant savo gyvenimiškąją
išmintį dukroms, virpulys glaudžiant prie savęs pasaulio stebuklą — anūkėlius. Tikėjimas tariant
maldos žodžius ir išskleidžiant sielą giesmei. Ji nedarė nieko, kas nebūtų išdegę jos dvasios
širdies skausmo, gilaus išgyvenimo, kūrybiškumo ugnyje. Todėl viskas buvo tikra, jaudino, vertė
mąstyti, tikėti, augti. Netgi su pavasario saulės pažadintu gėlės žiedu ji kalbėjosi sava kalba ir tas
negirdimas širdies ir augalo susikalbėjimas virsdavo svaiginančių kvapų, spalvų bei formų
harmonija. Tik šį pavasarį besistiebiantis žiedelis lauks ir nustebs nesulaukęs Nijolės širdies ir
248