3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra
3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra
3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
eprezentacijos atvejai. Paulina Gabalienė klasikiniam žemaičių dainų paveldui priklausančias<br />
keturiasdešimt dainų (iš spėjamo tikrai daug didesnio jos mokėto dainų kiekio) padainavo<br />
ekspedicijos dalyvėms užėjus penktą kartą, kai jas jau laikė savomis ir vadino dukrelėmis.<br />
Muzikalumu kadaise išsiskyrė visa jos giminė, motinos šeimos nariai geri „patriūbočiai” buvę,<br />
pūtė dūdas, grojo smuiku, basedla, kuriuos patys gebėjo pasidaryti. O štai Paulinos vaikai jau<br />
nebedainuoja, net jei mėgina — nesuskamba: „Mata, vyrs bebalsis, ta ir eina po seniu...” —<br />
juokėsi kiek apgailestaudama. Beje, jaunystėje jai nepatiko dainuoti senovines tėvelių dainas,<br />
branginti jas ėmusi tik į senatvę. Specialiai prašoma taip ilgai nesiryžo dainuoti dėl vienos jai<br />
pačiai labai aiškios priežasties: ji niekada nebuvo dainų vedėja, anksčiau įvairiomis progomis tik<br />
pritardavo, ypač kai jos dviese su pussesere dainuodavo. Nors moteris gerai atsiminė ir tekstus, ir<br />
melodijas, bet vis tiek vienai esą sunku — guodėsi neturinti „kur atsiremti”. Jai apskritai labai<br />
svarbu geras dainų skambėjimas, „kad balsai sueitų”. Iš didelio reiklumo dainavimo kokybei dar<br />
sovietiniais metais ji net nėjo į tuomet susibūrusį Gyvoliuose ansamblį, baimindamasi, kad gali<br />
neprilygti čia esančioms geriausioms dainininkėms. Tų pačių ambicijų skatinama ir šįkart<br />
dainavo, gindama kaimo garbę, nuogąstaudama, kad nieks gražiųjų dainų, ko gero, mums<br />
nebepadainuos. Pabrėžė, jog visos jos dainos (Pro pušynėlį, pro beržynėlį, Saulelė raudona,<br />
Žali gojai birštvynėliai ir kitos) paveldėtos iš tėvų, iš savos giminės, pavyzdžiui, ir šiandien<br />
žemaičių dainų dešimtuko viršūnėje galinti būti Koks ten lengvas poilsėlis — iš senolio.<br />
Ar tik nepasirodys mūsų laikais dar tipiškesnė kita Gyvolių dainų atstovė — aštuntą dešimtį<br />
bebaigianti Antanina Avižūnienė-Grybauskaitė. Jos motina Emilija Grybauskienė (gimusi<br />
1914 m.), Viekšnių krašto tautosakos metraštininkės Amelijos Urbienės liudijimu, kadaise buvo<br />
geriausia Gyvolių dainininkė. 7 Tad labai natūraliai ir jos dukra Antanina išlaikė meilę dainoms,<br />
tiesa, ją reikšdama jau saviškai, rašto kultūrai būdingomis priemonėmis. Be pomėgio dainuoti,<br />
lietuvių dainų tradicijos istorikams tikrai būtų įdomu studijuoti jos seniai rašomą „dienoraštinį<br />
dainų sąsiuvinį”, kuriame sužymėtas ištisas moters kultūrinis lobynas: patarlės ir kitokia išmintis,<br />
jai brangios liaudies ir estradinės dainos, pamėgtų dainininkų nuotraukos, išsikirptos iš laikraščių<br />
ir savos kūrybos eilėraščiai, kurie kartu su dainomis sąsiuvinio sudarytojai atrodo toks vieningas<br />
ir neatskiriamas kūrybinis blokas. Tai nėra negirdėtas dalykas, vis dažniau kartu su dainomis, o<br />
dar dažniau vietoj jų pateikėjas nedrąsiai siūlo ir savo poeziją... Šiuo atveju kažkodėl į galvą<br />
lenda kita jau istorinė paralelė iš rašto kultūros istorijos, kai ir laiškas kaip kultūrinė inovacija<br />
dainuojančiųjų ir nedainuojančiųjų buvo rašomas kaip daina. Kad ir kaip žiūrėtum, daina ir<br />
dainavimas iki šiol vis dar vienaip ar kitaip siejasi tiek su senąja, tiek su moderniąja kultūrine<br />
saviraiška.<br />
Kalnų net per laidotuves patys gyvoliškiai dabar nebegieda. Išmirė senieji giedoriai, trūksta<br />
balsų, ypač vyriškų. Per laidotuves samdomi profesionalai giesmininkai, dūdoriai iš kitur. Ne<br />
vienas dėl to džiaugėsi sumažėjusiais rūpesčiais: užmoki ir per pusantros valandos (vietoj<br />
keturių, penkių) viskas atlikta. Tik įsikalbėjus iškils ne vieno širdyje glūdintis vidinis ilgesys<br />
pačių atliekamos šios ritualinės dalies. Matyt, dėl to taip lengvai, iš esmės vietinių žmonių<br />
iniciatyva pasisekė suburti grupelę, kuri ryžosi mėginti pagiedoti. Dvi valandas be pertrūkių<br />
giedojo kalnus, patys jausdami, kaip „nebesueina” balsai. O ruoštasi buvo kaip neeiliniam<br />
bendruomeniniam renginiui, pasikvietus net giminaičių, priruošus patiekalų, net karštų...<br />
Aukščiau minėta antrinė dainų ir apskritai liaudiško muzikavimo tradicija paprastai siejama<br />
su senojo paveldo gaivinimu, kai dainuojantieji specialiai buriasi ar buriami į folkloro<br />
ansamblius, kur siekiama iš naujo mokytis dainų, kad būtų palaikomas ir propaguojamas<br />
pirmiausia vietinis repertuaras. Ekspedicijos tyrimo plote domėtasi ir šios rūšies dainų bei<br />
instrumentinės muzikos sklaida: buvo filmuojami Viekšnių folkloro ansamblio „Poilsėlis”,<br />
kapelos „Jonkelis” atliekami repertuarai. Apeita daug muzikantų, armonika, akordeonu, smuiku<br />
ar klarnetu grojančių savo jaunystės šokius.<br />
Lieka priminti, kad straipsnyje buvo pateikiami tik pirmieji poekspediciniai įspūdžiai, tik<br />
bendrais bruožais peržvelgus praėjusios vasaros lauko tyrimus. Prieš akis liko ne mažiau svarbi<br />
veikla — užrašytos medžiagos studijos, kurios leis tiksliau nustatyti gyvosios žemaičių<br />
folklorinės tradicijos situaciją, aiškiau pasakyti, ar daina šiandien tebėra kultūrinės savasties<br />
ženklas.<br />
247
Change language