3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra
3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra
3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra
You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
tikru sakralumu sietus gamtos objektus laiko tėkmė vis labiau „išmitologina”, užmarštin<br />
nugramzdindama jų buvusias reikšmes: kalbėdamas apie akmenį su velnio pėda dažnas tik galvą<br />
kraipo ir akcentuoja kokį atmintin įstrigusį vaikystės nuotykį prie jo ar mini knygines nuogirdas,<br />
daug rečiau galima aptikti autentiškai paliudytus tikėjimų pėdsakus. Tik nuodugnesni tyrimai<br />
galėtų parodyti, ar vyriausioji vietinių gyventojų karta šiandien disponuoja iš tėvų bei senelių<br />
perimta, ar vien antrine, įvairiais kanalais juos pasiekusia informacija apie senųjų tikėjimų<br />
sistemą.<br />
Ar daina tebėra žemaičių tapatybės ženklas<br />
Kaip seniau, taip ir dabar folkloro rinkėjui iš paskos kaip koks šleifas velkasi prietaras, kad<br />
visada lengviausia yra užrašinėti dainas. Tik spėk paprašyti ir padainuos. Šiais laikais jau seniai<br />
taip nėra, ypač Žemaitijoje. Visų pirma derėtų atkreipti dėmesį, jog pati dainavimo tradicija čia<br />
labai nevienalytė, sąlygiškai galima skirti dvi šiuolaikines jos atšakas: pirminę ir antrinę. Pirmoji<br />
sietina su vis dar gyvastinga mada dainuoti sau ir būryje per šeimos, kaimynų suėjimus, džiuginti<br />
daugiabalsiu dainavimu save ir kitus. Senesniosios kartos geri dainų vedėjai, kaip ir pritarėjai,<br />
plačiai žinomi ir vertinami iki šiol. Kadangi progų susirinkti į būrį vis mažėja, kiekvienas balsą<br />
turintis pasigenda ankstesnių laikų, kai taip smagu būdavo darbų metu ar laisvalaikiu dainuoti.<br />
Aštuoniasdešimtmečiai kaip savotišką jaunų dienų etaloną sutartinai iškelia dainų, šokių ir<br />
žaidimų klestėjimą bei jaunimo dorovingumą. Jiems įkandin tokį vertinimą kartoja ir šiandien<br />
jau pagyvenę jų vaikai, gerai prisimindami vaikystėje ir vėliau čia pat namuose bei pas kaimynus<br />
skambėjusį dainų repertuarą. Tiesa, pastarasis jau anuomet, prieš keliasdešimt metų nebuvo<br />
grynai žemaitiškas, nes ir tuomet nuolat atsinaujindavo savo laikui būdingais, visuotinai<br />
plintančiais miestietiškais romansais ir šiaip naujoviško klodo dainomis. Tačiau tuometinės<br />
seniausios dainuojančiųjų dalies pagrindinę dainų bazę vis dėlto sudarė vietinės žemaičių<br />
klasikinės dainos. Kaip matyti iš tų laikų lauko tyrimų, dar septintame dešimtmetyje nesunku<br />
matyti dainavimo tęstinumą iš kartos į kartą, nes beveik kiekvieno dainuojančiojo atmintyje buvo<br />
aptinkama bent pora dešimčių mamos, tėvo ar bočiaus dainų. Dabar dažnai prisimenama tik<br />
viena kita tiesiogiai iš šeimos ar giminės narių paveldėta dainelė. Ganėtinai nuskurdęs apskritai<br />
visas aktyviau vartojamas, t. y. lengviau prisimenamas dainų fondas, jei jis nesurašytas į<br />
sąsiuvinį. Primintina, kad institutas laikosi metodikos fiksuoti kiekvieno pateikėjo visas<br />
mokamas dainas: kad liktų kuo aiškesnis konkrečios vietovės bendras dainavimo tradicijos<br />
lygmuo. Visiškai tikslų vaizdą, žinoma, sunku susidaryti, bet po ekspedicijos kalbėti apie<br />
apytikrį jo kontūrą su išryškėjusiomis pagrindinėmis tendencijomis jau turime pakankamą<br />
pagrindą. Dainų įvairovė mažėja dėl daugelio aplinkybių: retėjančių progų dainuoti bei vis<br />
menkstančio poreikio skaidrinti savo buitį daina, dėl ligų ir kitų gyvenimo nemalonių ardomos<br />
žmonių atminties — kalbu apie tuos atvejus, kai, aplinkinių teigimu, dar neseniai tas ar anas<br />
buvo nepralenkiamas dainininkas, o dabar kokios negalios prispaustas tik graudinasi dėl<br />
pamirštų dainų...<br />
Kai sukau galvą, kurios iš mūsų tirtų vietų dainavimo situaciją plačiau pristatyti, pasirinkau<br />
šiuo atžvilgiu gana iškalbingą, nors kažin ar visai tipišką Virvytės pakrantėje esantį Gyvolių<br />
kaimą, į kurį pastaruoju metu traukia žmonės iš visos Lietuvos, norėdami įsigyti sveikatą<br />
sugrąžinančių Jadvygos Balvočiūtės vaistažolių. Jų arbata vakarais ir mums padėdavo atgauti<br />
jėgas... Kaip galima spręsti iš čia dirbusių A. Jakubynienės ir I. Žilienės pirminio garso įrašų<br />
registro ir kaip jos pačios teigia, joms ne itin sekėsi prakalbinti šios didelės gyvenvietės žmones<br />
(maždaug 95 % kalbintų žmonių dėl įvairių priežasčių — nieko nežino, nieko nemoka ir pan. —<br />
nenorėjo bendrauti). Būtent dainų joms pavyko daugiau čia užrašyti. Dainuojančių moterų<br />
užfiksuotas repertuaras, kaip ir kitur Lietuvoje, mirguoja į akis krentančiomis meilės peripetijas<br />
anonsuojančiomis dainų pradžiomis: Ar pameni vakarą ramų, Kai aš ją pamačiau, Tamsioje<br />
audringoje naktelėj ir pan. Šias visą Lietuvą apkeliavusias dramatinių bei tragiškų išgyvenimų<br />
dainas jau tik retsykiais atmiešia vietinio klasikinio repertuaro pavyzdžiai: visų pirma šmaikštaus<br />
žemaitiško humoro prisodrintos (Pirmadienio dieną Onė grėbė šieną, Oi Juzi Juzeli, kame<br />
vendravojai) ar iš seno čia savitą tradiciją turėjusios nuotaikingos, lyg kokį žvėrių epą<br />
primenančios dainos iš gyvūnų gyvenimo.<br />
Apie spėtą pagauti čia pristatomą iš esmės kuklų Gyvoliškių žemaitiško dainavimo vaizdą<br />
nebūtų vertėję atskirai kalbėti, jei ne keli nūdienės, gyvos ir labai autentiškos dainų tradicijos<br />
246
Change language