3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra
3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra
3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
Dar keli įspūdžiai dėl 2006 metais Viekšnių apylinkėse sutiktų pasakotojų ir jų tradicinio<br />
repertuaro žanrinės įvairovės. Jei ne po ilgų ieškojimų netikėtai „užeitas” nuostabus pasakų<br />
sekėjas kapėniškis, dabar Mažeikiuose gyvenantis devyniasdešimtmetis Zigmantas Dzindzelėta,<br />
galėtume visai pagrįstai kalbėti apie mūsų tirtose vietose pastebėtą pasakų žanro saulėlydį arba<br />
netgi apie situaciją po jo. Palyginti su sakme, turint galvoje tiek klasikinę formą, tiek įvairių jos<br />
reminiscencijų raišką, pasaka tarp žmonių, atrodo, bus galutinai praradusi savo funkciją, o kartu<br />
ir natūralią sklaidą. Tai nėra koks naujas atradimas, nes, kaip gerai žinoma, net vaikams šiandien<br />
paprastai ji ne sekama, o dažniau skaitoma iš knygų. Sunykus pasakų sekimo terpei, jau<br />
neatsitiktinai tenka graibstyti tik nerišlius, sunkiai prisimenamus jų fragmentus, į kuriuos net<br />
dažnas pasakotojas pats numoja ranka. O minėto vienintelio visam Viekšnių krašte ypač<br />
talentingo sekėjo stebuklinių ir kitokių, įvairiais buitiniais, net erotiniais nutikimais perpintas,<br />
išmoningai kuriamas pasakų pasaulis yra, deja, reta išimtis, verta atskirų studijų. Jis, kaip<br />
nedažnai mūsų dienomis bepasitaiko, pasakoja labai nuosekliai, nesikartodamas, be jokių loginių<br />
riktu, gražia ir vaizdinga kalba, išraiškingai, vis šį tą naujai intrigai prikurdamas, pavyzdžiui,<br />
savaip suaktualindamas įprastas pasakų pabaigos formules, kai prie stereotipinės frazės ir toliau<br />
jie ilgai ir laimingai gyveno, gudriai šypsodamasis dar priduria — gyvena ir dabar, jei į<br />
kolchozus neišdalino. Tačiau pažintis su šiuo žmogumi tėra laimingas atsitiktinumas, pateikęs<br />
unikalią progą prisiliesti prie kitame — <strong>praeities</strong> laike tobulai subrandintos liaudies kūrybos. Kas<br />
žino, galbūt mums kliuvo laimė bendrauti kaip tik su paskutiniu tikru Viekšnių krašto<br />
pasakininku, kurio išskirtinai gausaus repertuaro, kaip jis pats tikino, ir per mėnesį<br />
neišklausytum. Ankstesnėse pastarųjų metų ekspedicijose taip pat yra surasta pavienių, nors ir ne<br />
tokių ryškių pasakotojų, tačiau jų pasakojimuose pirmenybė paprastai teikiama sakmiškoms<br />
temoms.<br />
Kita vertus, ir senosios klasikinės sakmės bei jose veikiančios mitinės būtybės šiandien<br />
žinomos labiau latentine forma, nes šiuos pasakojimus jau reikia kantriai traukti iš pasyviosios<br />
žmonių atminties, jie jau yra tarsi praradę aktualumą ir adresatą. Kaip teigė viena pašnekovė,<br />
Svirkančių Lauminės pelkės laumėmis vaikus gąsdino tik jos vaikystėje. Vis dėlto prakalbintas<br />
net ir vidutinio lygio pasakotojas šiandien vis tiek dar gali porinti apie velnius, kaukus, laumes,<br />
degančius pinigus, užkastus lobius, laukiančius savo valandos, prie Virvytės ar Ventos<br />
klaidžiojančius žiburėlius, kitus paslaptingus baidymus ir mitologinėje erdvėje nutinkančius<br />
dalykus, apie pasaulio pradžioje vykusią jo kūrimo istoriją (etiologinės sakmės). Dar daugiau —<br />
šie ir dar kitokie žemaičių šiuolaikiniai naratyvai gana gyvai užčiuopia dabarties pulsą, nes<br />
siužetai dažnai grindžiami pakankamai aktualiais jau aptartais tikėjimais/netikėjimais, kuriuos<br />
apibendrinti glaustame rašinyje galima labai paprastai — šiuolaikinį žmogų tebedomina<br />
klaidinimai, vaidenimasis, neramių vėlių grįžimai, regėjimai ir sapnai, baugiai išsipildančios<br />
pranašystės. Kalbančiajam apie šiuos dalykus ypač svarbi pati informacija, nes tekstai paprastai<br />
struktūriškai silpni, dažnai tėra savotiški sakmiški pranešimai, įterpiami į nuosekliai arba ne visai<br />
rišliai plėtojamą pokalbio temą. Kartais tas kalbėjimas neturi nei aiškios pradžios, nei pabaigos.<br />
Keblu čia ieškoti ir istorinių tautosakos žanrų ribų, jie dažnai ištirpę, lyg ankstesnioji žanrinės<br />
sistemos upė būtų išėjusi iš savo krantų... Neatsitiktinai pasaulinėje folkloristikoje kalbama, jog<br />
pasakojimo žanrų atpažinimas ir įvardijimas visais laikais yra aktualus. 5 Aišku viena — net jei<br />
tokį kalbėjimą priskirtume kokioms nors dabartinėms postfolklorinėms formoms (mūsų rytiniai<br />
ir kiti kaimynai tokį reiškinį jau pripažįsta 6 ), jos tikrai neišdygo tuščioje vietoje, veikiau<br />
priešingai — įvairiais giluminiais ryšiais yra persipynusios su senąja pasaulėvokos sankloda ir<br />
tebejaudina žmogų.<br />
Grynu senųjų tikėjimų pavidalu jau niekam tikriausiai nebepasiseks sužinoti iš pirmų lūpų,<br />
kodėl apie Viekšnius tiek daug pušyse įtaisytų „šventuolėliams” skirtų koplytėlių, kodėl apžadų<br />
kapelių kalneliuose iki šiol didingai tebekeroja vien senos augalotos pušys. Vietinis šiandien<br />
dažnai gali tik nuvesti į laiko miglų aptrauktą šventvietę, kaip kad buvo paslaugiai parodytos ir<br />
mums prieš keletą metų nuvirtusios Kegrių šventosios pušies liekanos, smulkiai papasakoti, kas<br />
gyveno jos kaimynystėje, pasakyti, kad žmonės prie jos dar sovietiniais laikais ėjo tai sveikatos,<br />
tai kitų malonių melsti. Gavome šiokių tokių paliudijimų, jog ir prie apžadų kapelių buvo eita ta<br />
pačia intencija, antai dar net menamas konkretus prieškarinis faktas, kad būtent čia pavasarį per<br />
Šeštines šilumos prašyta. Beje, patys apžadų kapeliai dar yra labai gyva realija, nors kitus su tam<br />
245
Change language