3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra
3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra
3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
pasakojimai išsiskyrė gamtos detalių gausa. Labai įdomiai — folklorizuotai — pasakojo<br />
apie paukščius, bites. Sakė, nuolatos su bitėm pasišnekanti. Kai vienais metais parspietė į<br />
apleistą avilį didelis bičių spiečius, močiutė, neturėdama sveikatos jų prižiūrėti, nuėjusi<br />
prie avilio, parodžiusi bitėms kitus tuščius avilius, atsiprašiusi jų ir pasakiusi, kad tikrai<br />
negalės bitelėmis pasirūpinti. Tegu jos darančios, kaip išmano. Kitą dieną bičių jau<br />
nebebuvę. (Iš V. Ivanauskaitės 2005 metų Žarėnų ekspedicijos užrašų).<br />
Dažnam gali pasirodyti, jog tai irgi savotiškas, kiek netikroviškai skambantis senosios<br />
tradicinės kultūros vertybinių nuostatų substratas. Tad kad ir kaip paradoksaliai skamba, geriausi<br />
mūsų sutikti senosios žemaičių tautosakos perteikėjai tėra retos išimtys bendrame šiuolaikinės<br />
tradicinės kultūros fone ir beveik nebeatspindi realaus jos pulso.<br />
Šiaip jau daugumai į tyrimo lauką patekusių asmenų daug svarbesnės yra savojo laiko — šių<br />
dienų kultūrinės aktualijos. Kokios jos ir kaip objektyviai reikia jas vertinti — rimtas iššūkis tiek<br />
patiems vadinamiesiems tradicinės kultūros atstovams, tiek mums, jos metraštininkams bei<br />
tyrėjams. „Lietuvos kultūrinėje padangėje dar nepriprantama prie minties, kad folkloristai lauko<br />
tyrimų metu gali domėtis ne tik senosiomis liaudies dainomis, pasakomis, patarlėmis ar<br />
sakmėmis, bet ir sapnais, žmonių gyvenimo istorijomis, tremties atsiminimais, religinės patirties<br />
refleksijomis ar net, atrodytų, į jokią „senovę” nepretenduojančiais ir išties nemaža laiko, garso<br />
ir vaizdo įrašų laikmenų reikalaujančiais šiandienos kaimo aktualijų kupinais naratyvais”. 2<br />
Bet Viekšnių krašte mums teko eiti ir pramintu taku — daug dėmesio skiriant gerų tautosakos<br />
žinovų paieškoms.<br />
Iš pasakojančio žemaičio dabarties<br />
Ankstesnė folklorininkų karta yra konstatavusi būtent žemaičių prioritetinę pasakojimo<br />
poziciją, gal net pastebėtą šiame regione tam tikrą naratyvų dominavimą kitos tautosakos<br />
atžvilgiu. Lietuvių folkloristikoje ne kartą užsiminta ne tik apie įvairiais atžvilgiais turtingą<br />
žemaičių pasakojamosios tautosakos klodą, bet ir apie pasakojančio žemaičio gabumus. 3 Ar tik<br />
nebus mažiausiai pažeista ir šiandien žemaitiškoji folklorinio pasakojimo tradicija. Remiantis<br />
pastarųjų ekspedicijų duomenimis, vis dar galima įžiūrėti gana stabiliai išsilaikiusius tipiškus<br />
pasakotojo bruožus: polinkį pasakoti, norą turėti klausytojų auditoriją, gebėti įtaigiai perteikti iš<br />
kartos į kartą žodžiu perduodamus siužetus, nors čia, žinoma, kaitos ženklų esama. Vis dažniau<br />
mokslinėje literatūroje kalbama apie jau senokai pradėjusias ryškėti ir nuolat stiprėjančias<br />
individualias pasakojančiojo intencijas, ypač mitologinio turinio siužetus įvertinti bei paaiškinti<br />
iš šiuolaikinio atskaitos taško. Užbėgus už akių tolesniems tyrimams, jau dabar galima tvirtinti,<br />
jog įvairiais požiūriais reikšminga bei įdomi informacija dažnai yra ne pačiuose šiandien<br />
užrašomuose gerai žinomų tautosakos tekstų variantuose, o laisvose jų pakomentavimo<br />
interpretacijose. 4 Kiek absoliutinant yra pagrindas net sakyti, jog, pavyzdžiui, senosios<br />
mitologinės sakmės dabar dažnai ne tiek pasakojamos, kiek interpretuojamas fragmentiniu<br />
pavidalu ką tik paties perpasakotų motyvų neįtikėtinai atrodantis turinys, — taip mūsų akyse<br />
kuriami antriniai interpretuojantys tekstai. Pasakotojas tiesiog pats imasi peržiūrėti ilgai<br />
natūraliai gyvavusias tipizuotas kultūrines tradicinių tikėjimų prasmes. Atitrūkti, nutolti nuo<br />
pasakojamo mitinio siužeto apie velnius, laumes ar kaukus pagrindinės linijos dažnai verčia ir<br />
pati žmogaus gyvenimo būdo kaita, papildomų komentarų reikalaujanti praeitin nuėjusi ūkio<br />
infrastruktūra (kai jam atrodo būtina aiškinti, kas buvo jauja, peludė, kultuvė ir t. t.).<br />
Apskritai pats teminis pasakojimo laukas gerokai prasiplėtė — ne tik ypatingais gabumais<br />
pasižymintis naratyvų žinovas, bet ir eilinis pasakotojas linkęs kalbėti pirmiausia apie<br />
svarbiausius jo gyvenime dalykus. Todėl žemaičių krašte atliekami lauko tyrimai sudarė gerą<br />
progą atsisukti į lietuvių folkloristikoje apleistą barą — gyvenimo istorijų pasakojimą, turintį<br />
daugybę folklorinių elementų. Tokių bandymų būta ir anksčiau, tik dažniau tais atvejais, kai<br />
prireikdavo apibūdinti vadinamojo gero tautosakos pateikėjo paveikslą. Pagaliau net ir ankstesni<br />
mitinių sakmių tekstai neretai jau turėjo tam tikrą biografinį kontekstą, kai būtinai informuojama,<br />
kas (kartais ir pats pasakotojas), kur, kada ir kokiomis aplinkybėmis susidūrė su mitiniu<br />
personažu. Ar pavyks šiame pasakojimų korpuse nubrėžti kokias tarpregionines ribas — ateities<br />
tyrimų klausimas, nors vos pradėta fiksuoti intensyvi žemaitiškoji, ryškiai folklorizuotų<br />
biografinių istorijų pasakojimų tradicija jau savaime provokuoja jų ieškoti.<br />
244
Change language