3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Keletas pastabų iš tyrimo aplinkos
Mokslo terminais kalbant, net didelę informantų paieškos patirtį turintis specialistas, atvykęs į
Žemaitiją, iš karto susiduria su kai kuriomis darbą sunkinančiomis aplinkybėmis. Ar tik ne
daugiausia problemų lauko tyrimuose mums patiems kyla iš anksto tinkamai neįvertinus vienaip
ar kitaip pasireiškiančių regioninių krašto savitumo bruožų. Pavyzdžiui, kai po tikrai nesunkiai
pasiekiamo atviro ir nuoširdaus ekspedicinio bendravimo su dzūkais tenka persikelti į Žemaitiją,
ne vieną gali ištikti lengvas šokas. Santūrus, kiek nepatiklus žemaitis dažniausiai ne iš karto
leisis į bendrystę su svetimu, netikėtai į jo kiemą įžengusiu. Čia tiesiog reikia laikytis kitokio
bendravimo kodo: nesitikėti, kad atvykėlis bus priimtas nei iš šio, nei iš to kaip lauktas svečias:
reiks kantrybės ir gebėjimų jį „prisijaukinti”, todėl niekada pirmas nesiveržk į trobą, leisk šunims
apie tai pranešti, lukterk, kol kas nors susidomės ir išeis pasitikti, toliau aiškinkis kaip moki, jei
nepakvies vidun, vadinasi, ir vertas to nebuvai; niekada nesibelsk į langą, nors numanai, kad
šeimininkai namie, lauk tiek, kiek reikės. Užtat, jei pavyks rasti bendrą kalbą, jokių, nė
mažiausių kliuvinių tolesniam dialogui nebeliks, kai žmogus negalės tau skirti laiko, tau bus
tiesiai tas pasakyta, o šiaip, kai valandomis šnekinsi kurį nors šeimynykštį, palankumas bus jau
pelnytas ir į tavo buvimą žiūrima labai paprastai: tu, kaip ir visi šiuose namuose, tiesiog
užsiimate kiekvienas savo kasdieniais darbais. Tai tikrai lauko tyrimams palanki laikysena, be
apsimestinio, perdėto mandagumo, be ilgų linkčiojimų, skaidrus ir aiškus žemaitiško bendravimo
būdas. Kitas dalykas, kad daugeliui iš mūsų reikėjo pačiam tą bendravimo tipą perprasti, atrasti
kaip kokią Ameriką. Taip vis atsitinka iš dalies ir dėl to, kad iki šiol neturime jokių regioninių
žinynų, kur būtų aprašytas gal net iš gentinio paveldo einantis žemaitis, dzūko ar suvalkiečio
kultūrinis tipažas, apibendrinti charakteringi jų elgsenos bruožai.
Kita į akis krentanti lauko tyrimų aplinkybė yra universalesnė, ne regioninio pobūdžio,
susijusi su šalies sociokultūrine aplinka. Turima galvoje sudėtinga visai Lietuvai būdinga
socialinė situacija, vienaip ar kitaip atsiliepianti vos ne kiekvienai šeimai ir jos narių kultūrinėms
intencijoms. Emigracijos ir nedarbo mastai, girtavimas, nesaugi pavienėse sodybose
gyvenančiųjų senatvė ir baimė dėl kriminalinių nusikaltimų, pairęs bendruomeninis gyvenimas,
sunykus jį lydėjusiai senajai kultūrinei aplinkai ir nesusiformavus kitai jos atmainai, kai lieka tik
pasyvi kultūrinių interesų realizacija — žiūrėti televiziją, klausytis radijo. Šiandien nori nenori
esi verčiamas pripažinti iš esmės pakitusią folklorinės tradicijos terpę konkrečioje žmonių
bendrijoje, matyti vis įvairėjantį jos narių požiūrį apskritai į visą žmogų supančią kultūrinę
aplinką. Ne tik talentingą folkloro žinovą, bet ir eilinį, nelabai kuo išsiskiriantį, tiesiog vidutiniu
laikomą, o kartu labai tipišką tradicinės kultūros atstovą ima slėgti, gožti pasimetimas nuo
šiuolaikinių socialinių bei kultūrinių pervartų, buvusių kultūrinių imperatyvų praradimas ir naujų
neįgijimas. Žmogus tarsi būtų atsidūręs anapus bet kokios kultūrinės patirties ribų. 1
O kur dar minėta stulbinanti, žmogų griūte užgriuvusi ekonominių ir kitokių permainų lavina!
Mums patiems dar neaišku, kaip ir kokiu mastu tos permainos turi keisti ir mūsų domėjimosi
kryptį. Atmintin įstrigo vieno kapėniškio, gero pašnekovo kultūrinėmis temomis, iš šiokio tokio
susierzinimo mesta replika, kai bandžiau jį iškvosti apie senuosius žemaičių papročius, apskritai
folkloro reliktus, esą ko aš klausinėjanti to, kas buvo svarbu net ne jo tėvams, o seneliams... Juk
viskas jau knygose surašyta. Panašiai muzikologė Aušra Žičkienė, turėjusi progą išgirsti vieno
2006-ųjų metų Viekšnių ekspedicijoje „atkasto” puikaus devyniasdešimtmečio pasakotojo gyvai
sekamą pasakų repertuarą, net šūktelėjo iš nuostabos: „Fantastika! Koks devynioliktas amžius!”
Ir iš tiesų, po susitikimų su išskirtiniais tipiško senojo klasikinio folkloro žinovais, kai aprimsta
daugybe atžvilgių pagrįsta džiaugsmo euforija, turi pripažinti, kad iš tikrųjų užėjai visai jau nebe
tipišką, o atvirkščiai — mūsų laikais labai individualų ir pavienį atvejį. Kas dar prieš kelis
dešimtmečius buvo įprasta tradicinėje kultūroje, šiandien atrodo tik kaip stebuklingai pelenuose
sužėravusi praktiškai užgesusios gyvastingosios lietuvių folklorinės kultūros kibirkštėlė. Kitaip
sakant, lyg per maža pagrindo seniausios kartos atmintyje išsaugotą žodinio paveldo lobyną
laikyti jo tęstinumą užtikrinančiu faktu. Kaip ir tarp sutiktų pašnekovų iškylantys retieji
tradicinės lietuvių kultūros žmonių paveikslai, apie kuriuos pirmasis įspūdis jau brėžiamas lauko
užrašuose:
S. Karbauskaitė visą gyvenimą gyvena miškų tankumyne esančioje trobelėje. Jos tėvas
buvo eigulys, ji ir pati nuo jaunų dienų dirbusi šį darbą. Matyt todėl iš jos plaukę
243