3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

dievams. Žmonės vinkšnas nukirto, iš to kilo ir įsikūrusios gyvenvietės žmonių vardas —
vinkšniečiai (LTR 1622/182). Sakoma, Ventos ir Virvytės santakoje augo trys pušys, po
kuriomis, kaip pasakota, prancūzai buvo paslėpę savo auksą. — Nurodyta literatūra.
Žibikai: Juodasis, Meilės akmuo. Akmuo plokščiu paviršiumi, netaisyklingos ovalinės
formos, 4,8 m. ilgio, 3,5 m. pločio, 1,8—2 m. aukščio nuo akmens apačios. Šiame pušyne prie
pušų buvo kabinamos koplytėlės. 1906 m. L. Kšivickis spėliojo, kad akmuo gali būti meteoritas.
Padavimai: 1. Velnias nešė šį akmenį, norėdamas sugriauti Viekšnių bažnyčią, bet nespėjo to
padaryti, nes ryte užgiedojo gaidys. 2. Naktimis akmuo prasiveria, iš jo išlenda mergaitės ir per
naktį čia šoka. 3. Saulei leidžiantis ant akmens verpia laumės. Jeigu žmogus, eidamas nuo
akmens, atsisuka ir pamato laumes, tai tuoj pavirsta į pušelę (LŽV — Lietuvos žemės vardyno
anketa, E. Deniušienė). 4. Prie akmens paslėptas Napoleono auksas. — Yra nuotrauka. —
Nurodyta literatūra.
Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Taip puošė Viekšnius // Vienybė. — 1998. — Kovo
24. — Nr. 32 (5851): ir nuotrauka. — Visas tekstas:
Malonu, kad mūsų rajono vadovai rūpinasi grožiu ir tvarka. Neseniai „Vienybėje” mero
pavaduotoja E. Meškienė, kuri yra Lietuvai pagražinti draugijos Akmenės skyriaus pirmininkė,
kvietė rajono gyventojus aktyviai įsijungti į grožio puoselėjimą savame krašte.
Šiandien noriu papasakoti apie vieną iš reikšmingiausių talkų, pagražinusių prieškario
Viekšnių miestelį.
Visa Lietuva 1930-aisiais metais minėjo didžiojo kunigaikščio Vytauto jubiliejų. Tada
Viekšnių progimnazijoje kapelionu dirbo poetas kunigas Juozas Stasiulis [Stasiulis Juozapas,
Adomo, gimęs 1895 m.]. Jam kilo mintis šio jubiliejaus proga gėlynais paversti tarp šventoriaus
ir Bažnyčios gatvės esančią pelkėtą, nešvarią aikštę, kurioje į bažnyčią atvažiavę ūkininkai
statydavo savo arkliais pakinkytus vežimus.
Vieną sekmadienį kun. J. Stasiulis visą pamokslą paskyrė grožio ir tvarkingumo temai,
išdėstydamas parapijiečiams savo sumanymą ir prašydamas jų pagalbos. Šie neatsisakė, ir
paskirtąją dieną dideliu būriu atskubėjo į talką. Iškasė griovį vandeniui nubėgti, pagriovį
apsodino medeliais ir krūmais, išlygino duobes, padarė gėlėms lysves, o takelius tarp jų išbarstė
smėliu.
Gėlynams atvežė derlingos žemės, lysvių pakraščius apdėjo akmenimis, juos nubalino.
Viename šio darželio gale vietos meistrai pagamino šv. Mergelės statulą, o kitame pagal
skulptoriaus B. Pundziaus projektą pastatė paminklą kunigaikščiui Vytautui. Abu paminklus
pašventino iš Telšių kurijos atvykęs prelatas Narijauskas. Kai kurie viekšniškiai man yra
pasakoję, kad gėlyno viduryje dar stovėjęs ir geležinis vilkas, bet aš jo neprisimenu. Jo buvimą
ginčijo ir daugelis mano pažįstamų, tad šio fakto negaliu patvirtinti.
Reikia džiaugtis, kad paminklas Vytautui Didžiajam per karą ir okupaciją išliko iki mūsų
dienų.
Mano manymu, ir šiandien apleistų aikštelių ar piktžolėmis prižėlusių dykynių mūsų
miesteliuose bei gyvenvietėse netrūksta. Ar nereikėtų čiupti kastuvus, grėblius, kauptukus ir
pavasarį organizuoti talkas savosios gimtinės pagražinimui?
Pridedu garsaus Viekšnių fotografo Jono Kinčino darytą nuotrauką, vaizduojančią aprašytąją
talką. — [BK pastaba: Yra išlikusi minėto geležinio vilko nuotrauka].
Riauka Adomas. Įamžintas rezistentų atminimas // Vienybė. — 1998. — Rugs. 10. — Tekste:
„Miškų apsuptas Purvėnų kaimas dabar yra Mažeikių rajono teritorijoje, tačiau glaudžiai
susijęs su netolimais Viekšniais. Čia dar Viekšnių parapija. Kaimas niekuomet neužmirš 1947
metų birželio 23-iosios. Tą dieną netoliese stovėjusioje Apolonijos Unžienės sodyboje
apsinakvoję trys kovotojai dėl Lietuvos laisvės buvo sušaudyti KGB agentų. Dabar šią tragediją
visiems primins skuodiškio tautodailininko Kazimiero Karpausko išdrožtas aukštas ąžuolinis
kryžius. [...]. Kryžius [1998 09 01] pastatytas šalia Purvėnų pradinės mokyklos, netoli vyrų
žūties vietos. Tai atminimas [...] Antanui Apulskiui, 1908 m. gimusiam Naikių kaimo gyventojui,
24