3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Tarpukario laikais Jaugų kieme švęsdavo (baliavodavo) V. Sirutavienė [tikriausiai
I. Sirutavičienė], kiti ponai. Į beržą iškeldavo trispalvę. Atvažiuodavo bufetas. Vaikams
didžiausia laimė būdavo nusipirkti ledų — sakarmarozų.
Panašiai Šeštinės vyksta ir dabar. Mišias paprastai laiko Tryškių klebonas, nes kairiškiečiai
priklauso Tryškių parapijai. Gieda šios bažnyčios choras. Gegužinei dažniausia groja Naujosios
Akmenės kultūros rūmų liaudies muzikos kapela, vadovaujama Jono Gintausko, įsijungia
Tryškių, Papilės, Kairiškių, kartais ir iš toliau atvažiavę saviveiklininkai. Paskutiniuoju metu
vaišėms išverdamą cepelinų (kleckų). Viena šeima duoda bulvių, kita mėsos, trečia grietinės, o
kelios moterys priverda kelis šimtus cepelinų. Jų užtenka garbingiems svečiams, choristams,
muzikantams, dainininkams, visiems, nors kiek prisidėjusiems prie šventės suruošimo.
Tai proga susirinkti tiems, kurie save laiko kairiškiečiais. Seniau tose vietose stovėjo ūkininkų
sodybos. Pokario skersvėjai išblaškė žmones: kas įsikūrė dabartinėje Kairiškių gyvenvietėje, kas
išvyko ir toliau. Tad dabar suvažiuoja senieji su atžalomis iš Ventos, Mažeikių, Telšių, Naujosios
Akmenės ir iš kitur į savo jaunystės vietas.
Ne vienas tolimesnis svečias stebisi išlaikyta unikalia maldos ir nuoširdaus bendravimo vieta.
Prie to daugiausia prisidėjo Kosto ir Barboros Šiurkų, Jaugų, Jono Stulpino, Dapšių,
V. Beniušienės, S. Gauronskienės, o ypač Stanislavos ir Juozo Prielgauskų šeimos. (Straipsnelis
parengtas daugiausia remiantis Stanislavos Šiurkutės-Prielgauskienės pasakojimu.)
Papiliškiai pasakoja / Parengė Dangirutė Giedraitytė (Lietuvių literatūros ir tautosakos
institutas) // Papilė [Serija „Lietuvos valsčiai”] / [Sudarytojai Vida Girininkienė, Leopoldas
Rozga, Rita Regina Trimonienė, Povilas Krikščiūnas, Juozas Pabrėža; vyriausioji redaktorė Vida
Girininkienė]. — Vilnius: Versmė, 2006. — D. 2, 3. — 752 p. — P. 320, 321, 325. — Tekste:
16. [Prisišaukė velnius]
Mūsų susieda sūnus vėiną vakarą tapat užtroka ilgiau miestėlie, ir kap eji numėi, jau bova 10
adyna 10 . Įjeji į tą Žibikų pušyną, tap ir saka:
— Tegu būn čia 100 velnių, aš nebijau. Kų mon padarys?
Kap tikta pasaki, tap sukila didžiausi vietra, ir uns nie jost nejota, kap anų nuneši pri pat anuo
namų ir įmeti į suodželką. Vuo anuo bova vondens. Ta jau geruoka sušlapa.
Papasakojo Elžbieta Dainienė, 65 m., gyv. Bausko k. Užrašė S. Majauskas 1936 m. LTR
937(15). B1LPK~3315.
10 Adyna — valanda.
18. [Vaidenasi Žibikų pušyne]
Mona bruolis Juzaps bova parvažiavįs iš kariūmenis (dar pri roski), vuo aš ir da vėins mona
bruolis bovom nuvažiavėj pasitėkti anuo. Naktį visi važiavom numuo. Va kap tik moms reikieji
važiouti par Žibikų pušyną — tami pušyni baisia irgi baidi. Važiounam šnekiedami, tikta arklia
stabt unt vėitas ir apsistuoji. Supratom, kad jau čė bluoga. Tap bruolis Juzaps ir saka:
— Aš eisu paveizieti, kas čė yr.
Tikta uns išlipa, nespieji paeiti kelius žingsnius, kap atsirada priš anų balta stuovyla. Uns
surėka, šuoka greita į ratus, sukėrtom arkliams, tiej šuokuos greita, zuovada, ir parliekiem
numuo. Negal žinuoti, kas tėn bova. Va tas pušyns kad ūži, kad tratieji.
Papasakojo Elžbieta Dainienė, 65 m., gyv. Bausko k. Užrašė S. Majauskas 1936 m. LTR
937(14). B1LPK~3440.
31. [Raitelis — vaikštantys pinigai]
Vėiną žėimuos naktį važiavau iš Suntiklių. Bova graži žvaigždieta naktis. Tap važiounu, tikta
veizu — pri pat ruogių bejuojous balta apsiriedįs puonatis su gražiu arkliu. Mon jau palėka ir
baugu. Nie uns muni kalbin, ir nie aš anų. Tap gerą gabalą juoji unsa su munim. Pri vėinuos
vobelies ir išnyka. Musint bova pininga — saka, ką ten už Suntiklių eson pakavuoti.
Unt rytuojaus pasitaiki važiouti į Vėikšnius, tad veiziejau — nie piedų, nieka nebova.
Papasakojo Elžbieta Dainienė, 65 m., gyv. Bausko k. Užrašė S. Majauskas 1936 m. LTR
937(17). B1LPK~3642.
236