3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Viekšnius) ir Apžadų kapeliuose, esančiuose 2,5 km nuo Kairiškių prie miško keliuko į Ventos
pusę. Apžadų kapeliuose nelaidojama.
Apžadų kapelius mokslininkai vadina Kairiškių senkapiu. Čia rastas akmens kirvis byloja,
kad šiose vietose žmonių gyventa prieš 1,5 tūkstančio metų. Nuo seno šias vietas gaubia ir
įvairiausi padavimai. Pasakojama, jog koplytėlės vietoj kadaise buvusi bažnyčia, o aplink —
miestas. Esą ir pinigų užkastų rasta. Žmonės rovę kelmus ir įrankis atsitrenkęs į kažką kietą.
Vienas rovėjas pakėlęs galvą betraukdamas skrynią, o čia Montvydas — muzikantas — beeinąs.
Ir kiti kartu dirbę pakėlę galvas. Bet Montvydas pranyko. Ir skrynia pradingusi. Kiek bekasė —
nebesurado. Dar kiti pasakoja, kad čia kadaise augo didžiausi pušynai. Žmonės pradėjo kirsti.
Kirtę kirtę ir palikę tik dvi aukščiausias pušis. Piemenys po nakties pastebėjo, kad apie jas keliais
nušliaužta. Pušis aptvėrė. Po nakties — nušliaužta apie tvorelę. Tada suprato, kad čia — šventa
vieta. Pradėjo garbinti, statyti kryžius, medines skulptūrėles, vėliau pastatė koplytėlę. Ant vartų
esantis įrašas sako, kad tai turėjo būti apie 1815 m. Kitas įrašas sako, kad nauji vartai buvo
pastatyti 1932 m.; juos gamino kalvis Krutinis iš Užventės kaimo, o mūrijo Jurevičius. Apie tai
byloja vartų apačioje esantis užrašas: „Bromas pastatytas dievobaimingų ir geraširdžių žmonių
aukomis bei darbu 1815-1932”.
Tvorelė atnaujinta apie 1954-1955 m. Už suaukotus pinigus Stanislova ir Juozas Prielgauskai
per pažįstamus nupirko Ventoje cemento, bet tą vasarą nesurado meistro ar dar kažkas sutrukdė
ir cementas paseno. Tada kitais metais už savo pinigus nupirko cemento, pasamdė Alfonsą
Vaitkevičių, kuris išliejo cementinius tvorelės stulpelius. Eigulys Stanislovas Dapšys davė
medžio, ir tvorelė buvo atnaujinta.
Sovietų laikais naujus kryžius buvo draudžiama statyti, bet žmonės draudimo nepaisė. Avižlių
kaimo gyventojas Jonas Beniušis mena, kad pokaryje padaręs keletą kryžių. Juozas Dapšys 1987
metais pastatydino kryžių. Tais pačiais metais rajono vykdomojo komiteto nurodymu kryžius
buvo nugriautas. J. Dapšys dėl to labai sielojosi ir netrukus mirė.
Vytauto Reklaičio ir Sąjūdžio Ventos grupės iniciatyva 1989 m. gegužės 4 d. kryžius buvo
atstatytas. Jame įrašyta: „Brolių S. J. Dapšių ir 1941—1950 m. žuvusių šiose apylinkėse
atminimui”. Koplytstulpis kartą po nakties dingo, o po kurio laiko, matyt, atsibudus nenaudėlio
sąžinei, vėl naktį buvo atstatytas.
Prieš kelias dešimtis metų bet kada apsilankęs žmogus galėjo paaukoti pinigų. Dar išlikusi
įdomios konstrukcijos aukų dėžutė — karbonka. Prie pušies pritvirtinta medinė skrynelė geležies
aptaisais saugojo didesnes ar mažesnes aukas. Buvo trys užraktai, kurių raktus turėjo šalimais
gyvenę ūkininkai: Kostas Šiurkus, Kostas Jauga ir Jonas Stulpėnas. Aukas buvo galima paimti
tik visiems trims susirinkus. Pinigai būdavo skiriami remontui, likutis tekdavęs Šiaudinės
bažnyčiai, nes ten būdavo laidojami mirę artimieji. Užraktai sugadinti šeštojo dešimtmečio
viduryje.
Virš aukų dėžutės (karbonkos) buvęs prikaltas medinis kryžius su stogeliu. Žmonės,
prašydami Dievo sveikatos, užrišdavo ant jo kaspinus (štončkas). Kam ranką, kam galvą
skaudėdavo — ten ir rišdavo ženklą. Prieš Šeštines tvarkydami kryžių ir aplinką, nublukusius,
suplyšusius kaspinus sudegindavo. O žmonės pamaldūs buvo: kai artėdami prie kapelių
pamatydavo pušis, puldavo ant kelių ir taip šliauždami ir melsdamiesi prašydavo Dievo
malonių...
Apžadų kapeliai atgyja vienąkart per metus. Nuo seniausių laikų čia švenčiamos Šeštinės.
Įdomu, kad tradicija buvo išlaikyta ir sovietiniais metais. Nors kunigams drausdavo atvažiuoti,
žmonės susirinkę melsdavosi. Šeštinės švenčiamos ketvirtadienį, todėl ne vienam būdavo
sunkumų išeiti iš darbo. Tarybinio ūkio vadovas netgi papeikimus už tokias pravaikštas
rašydavo.
Prieš Šeštines, kaip žinome, yra kryžiaunos dienos. Tomis dienomis melsdavosi ir vidurdienį.
Signalą susirinkti duodavo Kostas Jauga, mušdamas specialiai tam pririštą sausą lentą. Visą
gegužės mėnesį giedodavo gegužines (mojavas).
Ir dabar Šeštinių išvakarėse koplytėlė puošiama vainikais, gėlėmis. Aukojamos šv. Mišios. Po
to muzika, dainos, šokiai — pirmoji metų gegužinė.
235