3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

dubenis kopūstų su susmulkintais mėsos gabalėliais. Atskirai patiekdavo bulvių, padėdavo
medinius šaukštus. Žmonės, išgirdę apie laidotuves, net juokaudavo: būsią su mėsa kopūstų.
Pasak viekšniškės, seniau per laidotuves, net ir per metines nepuošdavo nei stalo, nei valgių.
Ant maisto tedėdavo tik petražolę, atseit ji tinkanti gedulo atveju, o šiaip netgi pomidoro skiltele
negražindavo.
Dabar pasitaiko daug įvairovės. Gal prieš dešimt metų per vienas metines buvo nuleistos ant
sienos nuo laidotuvių vainikų nuimtos juostos: tvarkingos, išlygintos. Daugiau jai niekur neteko
to matyti
ČEBUREKAI IR ŽEMAITIŠKI VALGIAI
Stalo puošimas per vestuves reikalauja nemažai išradingumo: ne tik įmantriai išlankstomos
servetėlės. Pavyzdžiui, į kiekvieną atitinkama forma išlankstytą servetėlę įkišama rūtos šakelė.
Kitur, dengiant stalą, buvo pageidaujama dideles dviejų spalvų servetėles lankstyti kepurės
forma. Moteriai stalas atrodęs per tamsus. Taip manė ne tik ji, bet daroma taip, kaip nori
užsakovas.
Keičiasi ir valgiai. Viekšniškės žodžiais tariant, anksčiau pagrindiniai prieskoniai buvo
pipirai, česnakai, dabar daugybė pagardų, įvairūs mišiniai gerokai pataiso maisto skonį,
palengvina šeimininkių darbą.
Per vestuves mėgstami ir žemaitiški valgiai: sėmeninė, kastinys, ryte pasiūloma kopūstų
sriubos. Mėgstami ir daug kur į valgiaraštį įtraukiami čeburekai. Pasak jos, ir laidotuvėms, ir
vestuvėms jie būna gaminami, nes palyginti pigiai atsieina.
Sausainius ir pyragaičius dažniausiai perka parduotuvėse, retai kas kepa namuose. Tokių
įvairių šakočių nė pagalvoti nebuvo, dabar jų daugiau nei tortų būna. Moteriai atrodo, kad tortai
kur kas puošnesni nei prieš keletą metų.
NAMUOSE — KASDIENIS STALAS
B. Baranauskienė dabar su dukterimi Julija Lipskiene šeimininkauja. Taip poroje geriau:
saviškei nereikia paliepti, ką turi daryti, pati žino. Julijos žodžiais tariant, taip jau prisiėjo, kad
teko imtis šio darbo. Pirmą kartą ji gerai atsimena: „Tada aš pasakiau: kas eis šeimininkauti, tam
proto trūksta. Pirmą kartą net padus skaudėjo”. „Kur neskaudės, tada aštuoniasdešimčiai žmonių
reikėjo ruošti”, — sako motina.
O kaip yra su namiškiais, kai tenka ir namie nenakvoti, ypač per vestuves ar kitokius
pobūvius. „Iš pradžių vyras sakė: jeigu eisi viena, tai neleisiu, o jeigu su mama, tai gali. Dabar
jau nieko, priprato”, — pasakoja Julija. Darbas, anot abiejų moterų, toks, kad negali tiksliai
visko atspėti: prižadėjai, jog grįši tą ar tą valandą, o kol susitvarkei, dar kas nors nenumatyto
atsitiko, ir vėluoji.
Dabar kiek rečiau kviečia šeimininkauti. Kaip prisimena Emilija, pirmiau kartais vos grįžus iš
vienų namų, pailsėti nespėjus, tekdavo kitur eiti: iš vienų laidotuvių į kitas ar iš vestuvių į
laidotuves.
Abi juokauja, kad neretai joms sakoma: „Na, jūsų namiškiai tai turbūt skaniai pavalgo”. Bet
taip nėra, kasdienybė lieka kasdienybe. „Pasidarome valgyti kaip ir visi žmonės, įprastą maistą”,
— kalba Julija.
Samdomos šeimininkės gauna suderėtą atlyginimą, kartais įdedama lauktuvių, per vestuves
kai kada dovanėlių duoda, bet, kaip teigia Emilija, ne visuomet.
O kaip sužinomi šeimininkių adresai? Ogi vieni iš kitų. Pasiseks šeimininkei, garbė jai,
nepasiseks — vėlgi su smulkmenomis bus apšnekėta.
Beje, važiuodama į Viekšnius, gerai nežinojau nei adreso, nei tikslios pavardės. Užteko
paklausti pirmo sutikto...
Masiulienė Rita. Apžadų kapeliai // Papilė [Serija „Lietuvos valsčiai”] / [Sudarytojai Vida
Girininkienė, Leopoldas Rozga, Rita Regina Trimonienė, Povilas Krikščiūnas, Juozas Pabrėža;
vyriausioji redaktorė Vida Girininkienė]. — Vilnius: Versmė, 2006. — D. 2, 3. — 752 p. —
P. 241—246: iliustruota. — Tekste:
Prabėgusių amžių pėdsakų galima užtikti trijose vietose šalia Kairiškių: maro kapeliuose
(gyvenvietės gale į Tryškių pusę), prie koplytėlės, pastatytos buvusių kapinių vietoje (prie kelio į
234