3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

pašokti, užvedus dainą žiūrėk pritaria jau visas jaunimo būrys. Net tada, kai miškuose aidėdavo
šūviai, Ramoniškių jaunuoliai, užmiršdami pavojus, traukdami dainas, apeidavo aplinkinių
kaimų šokius.
Paklausta, iš kur tiek tų dainų mokanti, E. Šiaulienė prisipažįsta turinti ypatingą Dievo
dovaną: užtenka vieną kartą kur nors išgirsti eilėraštį ar dainą ir žodžiai drauge su melodija
ilgiems dešimtmečiams nusėda atmintyje. Kai moteris susiruošė kraustytis iš Ramoniškės į
Viekšnius, bijodama, jog atitolimas nuo gimtųjų vietų ištrins iš atminties dainas, susirašė jas į
sąsiuvinius. Daug jų prisiminė — per du šimtus. Tačiau geram žmogui nelengva gyventi: mielai
Eleonora dalinosi su visais savo turtais, kol kartą apsižiūrėjo, jog vieno sąsiuvinio nebėra. Rodos,
mokyti ir kultūringi žmonės domėjosi moters dainomis, bet apie tai, jog skolinasi sąsiuvinį,
„užmiršo” pasisakyti. Nubraukusi ašaras, Eleonora vėl ėmė dainas iš atminties gelmių rinkti.
„Guliu naktį ir staiga išplaukia dainos eilutė. Prie jos jungiasi kita, trečia... Aš tuoj įsijungiu prie
lovos iš anksto padėtą prožektorių ir skubu užrašyti, kol neužmiršau”, — pasakojo E. Šiaulienė.
Noras dainuoti darė stebuklus. Tarybiniais metais po dienos darbų kolūkyje, apėjusi savo ūkį,
sužiūrėjusi sergantį vyrą, Eleonora pėsčiomis 5 km eidavo per pelkes į Gyvuolių kaimą į
repeticijas. Daina skambėdavo ir esant nors mažiausiai pertraukėlei tarp įprastų dienos darbų.
„Matyt, gerumą žmoguje augina daina, — mąsto moteris. — Sunkiai anais laikais gyvenome,
tačiau žmogus žmogui padėdavo neprašomas kad ir vidury nakties be jokio atlygio. Vagys visoje
apylinkėje buvo tik du, o šiaip šluota duris užremdavome ir išeidavome ramūs savo reikalais”.
Nebepakeisi, žinoma, suirusio šių dienų žmogaus dvasinio gyvenimo, iškreiptos moralės, tačiau,
kol dar yra tokių žmonių kaip Eleonora Šiaulienė, galime prisiliesti prie Vaižganto aprašytų
lietuviškojo kaimo deimančiukų.
Žilinskienė Roma. Apie gerą šeimininkę garsas plačiai sklinda: [Emilija Baranauskienė] //
Santarvė. — 2004. — Rugs. 30. — Nr. 112 (8757): Sigito Strazdausko nuotr.: „E. Baranauskienė
sako kasdien namiškių įmantriais valgiais nelepinanti”. — Visas tekstas:
Jau apie 24 metus viekšniškė Emilija Baranauskienė kviečiama šeimininkauti įvairiomis
progomis: per vestuves, laidotuves, metines, jubiliejus. Apie 400 kartų šeimininkauta svetimose
virtuvėse. Sutikta daug skirtingų žmonių, išgirsta skirtingų reikalavimų. Moteris mato, kaip
pasikeitė pobūvių tradicijos, vaišių stalas.
GENYS MARGAS, O PASAULIS...
Emilija Baranauskienė gimusi Viekšniuose, Mažeikių gatvėje. Pasak jos, kur dabar naujieji
kapai. Dvylikos su puse metų liko be mamos. Kad taps šeimininke, nemanė. Tačiau likus porai
metų iki pensijos pradėjo šį darbą. Iš pradžių tik padėjėja, o įgijusi patirties, jau savarankiškai,
kaip svarbiausia šeimininkė, kartais su savo porininke, o kai kada su pasiūlyta pagalbininke.
Mažeikiai, Venta, Naujoji Akmenė, Tryškiai, Šiaudinė, Užlieknė, Tučiai, Krakiai, Kuršėnai...
Moteris ima vardyti vietas, kuriose teko būti, tačiau net dukros padedama visų negali atsiminti. Iš
viso keturi šimtai, toks dabar jau užrašytas skaičius.
„Gyvenime visko yra”, — sako E. Baranauskienė apie užsakovus. Pasak jos, vieni pasitaiko
labai įnoringi, kiti nesikiša į kviestųjų šeimininkių darbą ir visiškai jomis pasitiki, tenori, kad
valgiai būtų skaniai paruošti. „Jūs einat, žinot ir mūsų neklausinėkit, tik kad balandėlių nebūtų”,
— neretai išgirsta atsakymą paklausus apie pageidavimus. Moteris pasakoja, kad nors ir nedaug,
bet pasitaiko tokių šeimininkų, kurie nori, jog svečių susirinktų mažiau nei kviesta. Buvęs
priešingas atvejis, kai vietoj kviestų 35 žmonių atėjo 55. Kvietė vienas, kvietė kitas namiškis, ir
niekas nežinojo tikslaus skaičiaus. Tada tai tikrai kebli padėtis. O šeimininkavo pas
nepasiturinčius žmones...
TRADICIJOS KEIČIASI
Daug metų šeimininkaudama, viekšniškė mato tradicijų pasikeitimą, stalo dengimo
skirtingumą seniau ir dabar. Jos mama buvo giedotoja ir ją mažą vesdavosi į laidotuves. Pirmiau
per laidotuves giesmes apie pusantros valandos giedodavo, o kalnai tęsdavosi apie 3 valandas.
Dabar laikas gerokai sutrumpėjęs. Bet, anot jos, jei gieda kaimynai, tada užtrunka ilgiau.
Moteris prisimena, kai ji maža buvo, per laidotuves, po giesmių, šermenų dalyviams valgyti
duodavo makaronų, naminio pyrago, sviesto, uogienės. Po kalnų ant stalo padėdavo kelis
233