3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Alus buvo gaminamas vestuvėms, mirties metinėms, javų kūlimo paskutiniosioms talkoms ir
kitoms šventėms. Jį pasidaryti mokėjo dažnas ūkininkas, o skonis ir stiprumas priklausė nuo
aludario. Šiandien alų dar moka pagaminti P. Martinkus, J. Milieška, B. Navickas.
Nuo seno buvo verdama ir ruginė naminė degtinė. Tai padaryti mokėjo ne dažnas, todėl
atsirasdavo gudruolių, pardavinėjusių puslitrį už du litus. Atsižvelgiant į prieškarinio lito vertę,
tai nebuvo taip pigu, kaip atrodo. Sovietmečiu, kai degtinė buvo pigi, nelabai kas užsiiminėjo
degtinės varymu. Šiandien, jeigu tai ir daro, tai daro pogrindyje.
Tarpukario ūkininkai turėjo įvairių žemės dirbimo padargų. Pagrindinė žemės dirbimo ir
transporto priemonė buvo arklys. Jis buvo ūkininko pasididžiavimas ir labiausiai mylimas
gyvulys. Žemės dirbimui buvo reikalingi stiprūs arkliai, o važiuojant į atlaidus, jomarkus,
vestuves, laidotuves jie dar turėjo būti ir gražūs, užtat buvo nuolat valomi, šukuojami. Vardai
renkami pagal plauko spalvą: Bėris, Palšis, Širmis ir kitokie. Arklių niekas neskerdė mėsai. Jiems
nugaišus buvo nulupama oda. Kai kurie ūkininkai pasenusius arklius parduodavo čigonams.
Arkliams buvo gaminami išeiginiai ir darbiniai pakinktai. Išeiginiai vadinami šorais, juos gamino
rimoriai. Darbinius mokėjo pasigaminti kiekvienas ūkininkas. Šorai buvo daromi iš geros odos ir
varinių sagčių. Darbiniai ir išeiginiai ratai (bričkos) buvo dvejopi: vienkinkiai ir dvikinkiai.
Bričkos buvo lengvos gražios ir dažytos, su laipteliais įlipimui, sėdynės su spyruoklėmis ir
atkaltėmis. Rogių irgi buvo visokių: vienkinkių ir dvikinkių, darbinių ir išeiginių.
Arklių jėga buvo sukamos pirmosios javų kūlimo ir linų mynimo mašinos. Tokias javų
kuliamąsias mašinas turėjo užliekniškis Antanas Milieška. Linų minamąsias — medžialenkiškis
Feliksas Šimkus. Vėliau atsirado kuliamosios ir minamosios, varomos dampiu. Dampis — tai
garo katilas, kūrenamas malkomis. Tokias javų kuliamąsias turėjo Simas Kuodys iš
Medžialenkės, Adomas Sedalis ir Antanas Petrošius iš Užlieknės, Ignas Elekšis iš Lėlaičių.
Grūdams valyti naudojo specialias mašinas (arpus ir fuchtelius) sukamas ranka. Kitus žemės
ūkio padargus turėjo beveik visi ūkininkai. Tai buvo plūgas (vienkinkis ar dvikinkis), drapakai
(devynių, septynių ar penkių virbalų), medinės akėčios metaliniais virbalais, medinis volas,
vagotuvas (žambis), arklinis grėblys (grėbarka), lenta žemėms nuo pagriovių traukti.
Smulkūs įrankiai buvo šakės, kastuvai, grėbliai, kapstyklės mėšlams, vertekliai mėšlams iš
vežimo versti, gervelės ravėjimui, dalgiai, kirviai, tarkos burokams smulkinti ir kiti.
Šienas buvo kraunamas į žaiginius (trikojus ir stoginius) panašiai kaip ir šiandien.
Mechanizuojant žemės ūkį, arklius ir senuosius padargus pakeitė traktoriai ir kitos žemės ūkio
mašinos. Šalia jų ir kolūkis, ir dabartiniai ūkininkai laiko arklius ir naudojasi senaisiais
padargais.
Mėgėjiškai žvejybai žmonės pasigamindavo kai kurias priemones. Venteris — ilgo maišo
pavidalo mezginys, dvibradis — dviejų žmonių traukiamas tinklas, rykštinas — iš karklo vytelių
pintas prietaisas, perštekė — įrankis žuvims durti, smaigyti, krytis — sūrmaišio pavidalo samtis
iš tinklo su lanku.
Išgyveno, nes dainavo: [Eleonora Šiaulienė] / Puslapį parengė Sigutė Vaišnienė // Būdas
žemaičių. — 2003. — Spal. 31: ir nuotrauka. — Visas tekstas:
Mintis pakalbinti 77-erių metų Eleonorą Šiaulienę kilo pamačius ją kultūros namų dainininkų
tarpe. Ši moteris išsiskyrė ne tik savo garbingu amžiumi, bet ir ypatingu švytėjimu,
džiaugsmingai giedru žvilgsniu. Dar paaiškėjo, jog didžiąją ansamblio repertuaro dalį sudaro
E. Šiaulienės padainuotos dainos.
Gimė ir jaunystę praleido E. Keršytė-Šiaulienė Ramoniškėse, ten pat, kur ir žymusis
režisierius Juozas Miltinis. Miškų apsuptame kaime buvusios 24 trobos. Kiekvienoje šeimoje po
10—12 vaikų, tad jaunimo netrūko. Bėda tik, jog žemės būta nedaug, o burnų prie stalo sėsdavo
po 14. Tačiau, kad ir skurdžiai gyvendami, žmonės nedejuodavo ir skurdą priimdavo kaip
neišvengiamą Dievo paskirtą gyvenimo naštą. Beje, basomis po sniegą lakstę vaikai retai
sirgdavo, o sunkus darbas grūdino ir kūną, ir dvasią. Pati Eleonora, namiškių vadinama Aliune,
anksti neteko tėvelio. Maitintojo netekimas ją ir šiek tiek vyresnį brolį bei seserį anksti išvijo
uždarbiauti į svetimus kiemus. Braukdama ašarą Eleonora prisimena samdinės dalią: sunkus
darbas nuo aušros iki vėlyvų sutemų, o maistas paskaičiuotas. Tačiau nei alkis, nei alinantis
darbas negalėjo užgniaužti jaunystės karščio: kad ir po ilgiausių talkų nusiprausę susibėgdavo
232