3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Tai ant kaklo ir pečių uždedama skraistė su marškinių imitacija, nešiojama po švarku. Vėliau
atsirado kaklaraiščiai.
Vyrai ir moterys dėvėjo megztinius, vilnones kojines ir raštuotas pirštines, apsiaustus
(burnosus). Maži vaikai lakstė nuogais užpakaliais, apvilkti ilgais drobiniais marškiniais.
Senieji gyventojai nešiojo įvairų apavą: nagines, klumpes, medpadžius, kojinas, veltinius.
Vyžų jau niekas nebeprisimena. Naginės buvo raukiamos iš gyvulių ir galvijų odos. Kojinos,
kažkodėl pas mus vadintos kolbinomis, buvo gaminamos iš galvijų priekinių kojų odos (plaukais
į viršų) ir dėvimos su autais. Klumpės skobtos iš medžio, o išeiginės dažnai pagrąžintos.
Medpadžiai gaminti mediniais padais, odiniais viršumis. Veltiniai vadinti tūbais, veilokais, buvo
veliami iš prastos vilnos. Pirktinius batus, kas juos turėjo, avėjo tik išeigai ir labai saugojo.
Sovietmečiu paplito fabrikinė avalynė ir apranga — įvairių stilių ir fasonų, kurie dažnai
keičiasi. Moterys pradėjo mūvėti kelnes.
Antklodės (kaldros) ir pagalvės (poduškos) irgi buvo namų darbo iš paukščių plunksnų ir
pūkų, o antklodės dar ir vatinės.
Skalbimui buvo naudojamas pelenų šarmas, skalbiama mediniuose kubiluose. Vasarą
skalbiniai kultuvėmis buvo velėjami prūduose — skalbėjos, sutardamos, kultuvėmis mušdavo į
taktą. Audinius balindavo saulėje. Muilą gyventojai saviems poreikiams išsivirdavo patys iš
kritusių gyvulių ir žaliosios druskos. Seniausi lyginimo įrankiai — kočėlai ir žarijomis kaitinami
lygintuvai. Tik gerokai po karo atsirado skalbimo milteliai, skalbimo mašinos ir elektriniai
lygintuvai, palengvinantys moterų darbus. 1965 m. Užlieknės kolūkyje buvo dešimt skalbimo
mašinų, vėliau — dažname kieme. Apie 1995 m. pradedamos naudoti naujos ir padėvėtos
automatinės skalbimo mašinos.
Buityje buvo naudojami ir kiti namų apyvokos daiktai bei rakandai. Puodai ir katilai buvo iš
ketaus („čiuguniniai”). Kubilai, statinės (bačkos), kibirai, šaukštai. Samčiai, grūstuvai, menturiai,
skobtos geldos (silės), duonminkiai, ližės ir kiti daiktai buvo mediniai. Turtingesnieji ūkininkai
svečių stalui jau turėjo metalinių šaukštų, peilių su šakutėmis, stiklinių taurelių. Lėkštės,
dubenėliai, ąsočiai dažniausia buvo moliniai, puodukai moliniai ir metaliniai. Keptuvės panašios
į šiandienines paprastąsias. Sviestui laikyti turėjo specialius medinius indelius, vadinamus
abrinais. Grūdus kai kas dar malė rankinėmis girnomis, sviestą mušė sviestamušiu, sūrį spaudė
spaustuvais, kanapių ir linų sėmenis malė grūstuvėse. Bulves skuto skutyklėmis, kopūstus
smulkino šetkais, bulves tarkavo metalinėmis tarkelėmis, panašiai kaip dabar. Kai kurie
kaimiečiai turėjo mėsmales ir pieno separatorius, sukamus ranka ir vadinamus centrifūgomis.
Sveriama buvo buožėmis.
Po antrojo pasaulinio karo daugelį medinių daiktų pakeitė metaliniai, plastmasiniai, stikliniai
ir kitokie daiktai. Kai kurie namų apyvokos daiktai išnyko kaip nebereikalingi (buožės,
sviestamušiai, grūstuvės ir kt.). Tebenaudojami mediniai kubilai, bačkos, sūrių spaustuvai.
Buityje pradėta naudoti daug elektrinių prietaisų: pieno separatoriai, šaldytuvai, šaldikliai,
virtuvės kombainai, mikrobanginės krosnelės. Plačiai naudojamos dujinės viryklės. Mėsai
kaimiečiai skersdavo kiaules, avis, veršius, pjaudavo paukščius. Kiaulę nusvilindavo šiaudais.
Mėsa buvo sūdoma arba rūkoma. Be jos vartojo pieno produktus, daržoves, kiaušinius, žuvį.
Ruošdavo tradicinius žemaitiškus patiekalus: kastinį, kugelį, cepelinus (kleckus), cebulynę,
vėdarus, dešras, kanapinę ir sėmeninę druską, įvairias sriubas, košes. Populiariausia košė —
pusmarškonė iš bulvių ir miltų, valgoma su mirkalu.
Duoną privalėjo mokėti kepti kiekviena moteris, nes ji buvo pagrindinis ir šventas valgis.
Duona minkoma ir rauginama duonminkyje, liže kepalai pašaunami į specialią duonkepę krosnį
(pečių), prieš tai ją išvalius pašluoste. Raugo pasiliekama kitam kartui. Kepalai dedami ant klevo
lapų, ajerų. Šiandien duona namie retai bekepama, o žemaitiški valgiai neužmiršti. Šalia
tradicinių patiekalų atsiranda nauji, iš užsienių atkeliavę valgiai. Vartojamos įvairesnės daržovės,
prieskoniai.
Tikintieji griežtai laikėsi nustatyto pasninko. Tai susilaikymas nuo mėsiškų patiekalų. Baltojo
pasninko, kai galima vartoti pieno produktus, buvo laikomasi penktadieniais, o gavėnios metu
penktadieniais ir antradieniais. Juodojo pasninko dienos, kai nevalgomi net pieno produktai,
buvo trys — Kūčių ir Pelenų dienos bei Didysis penktadienis. Juodųjų pasninkų dienomis
dažniausiai buvo valgoma silkė.
231