3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

ant klėties sienos. Už tai šeimininkė pavaišindavo sūriu ar pyragėliais. Dabar javai kuliami
laukuose kombainais.
Vasarą žmonės keldavosi saulei tekant ir guldavo jai nusileidus, todėl vidurdienį pora valandų
guldavo pokaičio. Tradiciškai pokaičio nebeguldavo, kai į daržinę parveždavo pirmą vežimą
javų. Buvo toks posakis, kad su pirmuoju daržinėje paverstu javų vežimu „užvertamas pokaitys”.
Pavakariai apie 17 valandą irgi buvo valgomi ne visais metų laikais — pradedama gandrui
parskridus, baigiama jam išskridus. Naujaisiais laikais pokaičio ir pavakarių tradicijos nėra —
daro kaip kas išmano.
Nabažienė Lina [Lina Martinkutė-Nabažienė]. Užlieknės apylinkės istorijos vingiuose. —
Užlieknė: Mažeikių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Užlieknės filialas, 2001. — 59 p.
— Kompiuterinis leidinys. Tiražas 2 egz. — Tekste:
Senaisiais laikais kaimo žmonės visus drabužius ir patalynę gamindavosi namuose iš savo
paaugintos ir paruoštos produkcijos: linų, vilnų, kanapių, gyvulių kailių. Linų apdirbimas,
vadinamas „Lino mūka (kančia)”, yra pats ilgiausias ir sudėtingiausias darbas, reikalaujantis
atskiro aprašymo. Trumpai galima paminėti, kad šis procesas susideda iš šių etapų:
Linų sėja ir pasėlių priežiūra.
Linų rovimas.
Linų karšimas (nukaršiamos linų galvutės).
Linų galvučių kūlimas ir sėmenų vėtymas.
Linų sausakločių klojimas.
Linų džiovinimas ir mynimas (laužymas).
Linų brukimas (spalių iškratymas).
Linų šukavimas.
Linų verpimas ir audimas.
Kanapės kartu augdavo dviejų rūšių: grūdinės su sėklų šluotele viršuje, pleiskanės — be
sėklų. Kanapės, taip pat kaip ir linai, raunamos, džiovinamos, minamos, brukamos ir
šukuojamos. Iš jų buvo sukamos geros, stiprios virvės, vadžios, vadelės, daromos nytys audimo
staklėms.
Drabužiams buvo naudojamos avių vilnos ir kailis. Vilnų apdirbimas daug paprastesnis ir
lengvesnis už linų apdirbimą. Avys buvo kerpamos du—tris kartus per metus geležinėmis
avikirpėmis žirklėmis. Vėliau vilnos buvo mazgojamos, kedenamos, karšiamos, verpiamos. Iš
kailių siuvami kailiniai. Siūlai buvo verpiami verpimo rateliu (kalvaratu), audeklai audžiami
audimo staklėmis. Lanktis naudojamos verpalams iš ritės į sruogas lenkti, o vytuvai siūlams iš
sruogos į kamuolį suvyti. Audinių rietimai, patalynė, merginų kraitis buvo laikomi skryniose,
drabužiai spintose. Atsiradus moderniems baldams, skrynios beveik išnyko, taip pat kaip ir
audimo staklės. Kalvaratų išliko daugiau.
Iš lininių verpalų buvo audžiama drobė baltiniams, rankšluosčiai, staltiesės, skarelės,
lovatiesės, užuolaidos. Išaustos drobės balinamos saulėje. Lininiai siūlai naudojami ir nėriniams.
Vilnoniai siūlai buvo naudojami audiniams ir mezginiams. Iš vilnos audinių siuvami viršutiniai
drabužiai. Iš vilnonių siūlų mezgami megztiniai, kojinės, pirštinės, šalikai. Siuvinėjimui ir
nėriniams buvo naudojami ir fabrikiniai siūlai. Po antrojo pasaulinio karo fabrikinės medžiagos
drabužiams beveik išstūmė naminius audinius. Mezgimas (dažniausiai iš fabrikinių siūlų)
populiarus iki šiol.
Moterų drabužiai buvo suknelės, marškiniai, sijonai, prijuostės (kvartūgai), kailiniai, skaros ir
skarelės. Sijonų ilgis — žemiau kelių, ilgų šiandieninės septyniasdešimtmetės nenešiojo.
„Koskomis” buvo vadinamos didelės skaros pečiams apsigaubti. Skarelės buvo vadinamos
raiščiais arba raišteliais. Kelnių moterys nedėvėjo.
Vyrai dėvėjo marškinius, kelnes, liemenes, kailinius, kepures, autus. Liemenės buvo
vadinamos šalbierkomis, mantilkomis. Žieminės kepurės buvo ausinės iš triušio kailio, vėliau
odinės. Vasarą nešiojo šiaudines skrybėles, beretes su snapeliu (koziriu). Išeiginis klasikinis
kostiumas buvo vadinamas barvele. Prie kostiumo dažnas vyras turėjo puošnų priedą — zalušką.
230