3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Tokiems darbams kaip mėšlų vežimas, javų kūlimas buvo organizuojamos talkos. Kaimynai
talkindavo vieni kitiems. Mėšlavežio talkose dalyvaudavo 6—8 kopėjai, 5—7 kapstytojai,
1 vertėjas, 4—6 važnyčiotojai su vežimais. Kopėjai tvarte prikopia mėšlo į vežimą,
važnyčiotojas nuveža jį į laukus, vertėjas specialia šake išverčia mėšlą, o kapstytojas jį iškapsto,
kad būtų galima aparti. Tokios talkos būdavo šiltu metų laiku (iki Joninių), todėl jaunimas po
pietų, poilsio metu, kol ėda arkliai, mėgo laistytis vandeniu. Sako, kad retkarčiais šuliniuose ir
vandens pritrūkdavę nuo to šėlsmo. Mėšlavežis buvo baigiamas iki 17 valandos. Na, o tada
prasidėdavo patalkys. Pavalgius vakarienę, pakviečiamas muzikantas, prasideda šokiai, dainos.
Javų kūlimo talkai reikėjo 20—25 žmonių. Į talkas susirinkdavo daugiausiai jauni žmonės —
ūkininkų bernai, mergos bei sūnūs ir dukros. Darbas prie kuliamosios buvo sunkus, daug dulkių,
todėl darbo metu jokių pramogų nebūdavo. Per metus būdavo dvi javų kūlimo talkos: žieminių
javų kūlimas ir vasarinių javų kūlimas. Pavargęs jaunimas po talkos vis tiek norėdavo
pasilinksminti ir vėl organizuojamas patalkys. Vasarojaus kūlimas — paskutinė rudens talka,
todėl kai kurie gaspadoriai padarydavo alaus.
Kartais vėlesnės vasarojaus kūlimo arba linų mynimo talkos vykdavo advento metu. Tada
buvo organizuojami įvairūs žaidimai.
Žiužio mušimas — iš rankšluosčio susukamas žiužis. Vienas žaidėjas sėdėdamas pasideda
pagalvę ant kelių, kitas deda galvą ant pagalvės, išlenkia nugarą. Jis nieko nemato. Būrelis
sustoja aplink ir vienas iš jų žiužiu rėžia per nugarą ir numeta žiužį ant grindų. Nukentėjusysis
atsistoja ir spėja, kas daužė. Jei įspėja, lenkiasi daužiusysis ir t. t.
Žiedo dalijimas — žaidėjai, susėdę ant suolų, laiko sudėję rankas. Vienas nerodydamas
žiedo, įdeda jį į ranką vienam iš žaidėjų. Kitas iš anksto paskirtas, spėja, kieno saujoje yra žiedas.
Atspėjęs sėda į jo vietą, o tas, kuris turėjo žiedą, eina spėlioti. Jei spėjėjas neįspėja tris kartus,
išvedamas į kitą kambarį. Žiedo dalintojas išklauso kiekvieno žaidėjo pletkus apie esantįjį už
durų ir atskirai kiekvieno pletkus jam perduoda. Išklausęs apie save pletkus, pasirenka
užgauliausią ir paskelbia visiems. Kieno pletkas paskelbiamas, tas eina spėlioti pas ką žiedas.
Pletkai būdavo įvairūs: „žioplys”, „mergininkas”, „kavalierių viliotoja” ir kitokie.
Vyresnio amžiaus žmonės mėgdavo lošti kortomis. Populiariausi žaidimai buvo kiksas,
tūkstantis, šešiasdešimt šeši, vežimas, kaip ir dabar.
Šiandieniams ūkininkams irgi kartais tenka organizuoti talkas, tik kitokias, pavyzdžiui, šieno
vežimo, bulviakasio. Patalkių linksmumas dažniausiai priklauso nuo išgerto alkoholio kiekio,
kitaip nedrįstama ar nenorima nei šokti, nei dainuoti. Apskritai, šiandien nebemokama šokti
paprasčiausios polkos ar valso, nesugebama sudainuoti liaudiškos dainos bent vienu balsu, ką
bekalbėti apie keletą.
Žiemą, kai trumpos dienos ir ilgos naktys, kaimiečiai vakarodavo, maždaug iki 21 valandos
(prisiminkime, kad elektros tada nebuvo). Dirbdavo darbus, kuriuos galima atlikti troboje. Vyrai
vydavo virves, sukdavo pančius, gamindavo grėblius, kotus šakėms ir kastuvams, pakinktus,
skaptuodavo šaukštus ir kt. Moterys verpdavo, megzdavo, ausdavo. Labai įdomūs tokie vakarai
būdavo vaikams, nes suaugusieji sekdavo pasakas, pasakodavo anekdotus, mindavo mįsles.
Įdomiausia būdavo, kai po šv. Kalėdų į šeimas atėję nauji bernai ir mergos, papasakodavo naujų
pasakojimų.
Pievose pradėjus žydėti įvairioms žolėms, prasidėdavo šienapjūtės darbai. Pirmiausia į laukus
šienauti išeidavo vyrai su dalgiais. Po keleto dienų vartyti šieno išeidavo ir kiti šeimos nariai.
Išdžiovintas šienas kraunamas į kupetas, dobilai — į žaiginius. Šienas iš kupetų buvo vežamas į
daržines, o dobilai žaiginiuose laikomi apie pora savaičių ir tik tada vežami į daržines.
Šienapjūtės metu įvairiose vietose skambėdavo dainos. Šiais laikais šienapjūtės vyksta
mechanizuotai arba pusiau mechanizuotai. Žolė pjaunama šienapjovėmis, šienas vartomas
vartytuvais, išdžiovintas supresuojamas ir parvežamas į daržines. Tik mažesniuose ūkeliuose
šienas dar kraunamas į žaiginius, vartomas grėbliais ir arkliais vežamas namo.
Pjauti rugių išeidavo visi šeimos nariai. Prie kiekvieno pjovėjo buvo pėdų rinkėja, kuri
surinkdavo javus į pėdus ir surišdavo. Surišti pėdai buvo statomi į gubas — į vieną gubą po
dešimt pėdų. Pirmiausia trijų pėdų viršūnės buvo surišamos, kad neišvirstų, ir apstatoma kitais
pėdais. Javai, geru oru pastovėję apie savaitę, buvo vežami į daržines, vėliau kuliami javų
kuliamosiomis. Pasibaigus rugiapjūtei, iš rugių varpų buvo nupinamas vainikas ir pakabinamas
229