3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

2—3 dienas. Vestuvių ryšys buvo nesuardomas, jį galėjo nutraukti tik mirtis, todėl niekas
neišsiskirdavo.
Pastaruoju metu vestuvės vyksta paprasčiau. Apsieinama be piršliavimo ir mergvakario.
Piršlys su svočia organizuoja tik vestuvių eigą. Jungtuvių ceremonija vyksta civilinės
metrikacijos skyriuje ir, jeigu norima, bažnyčioje. Sovietmečiu dėl religinių suvaržymų mažai
kas tuokėsi bažnyčioje, bet pamažu ši tradicija atsigauna. Grįžtantys po jungtuvių jaunieji su
pulku aplanko mirusių artimųjų kapus, jeigu tokių turi. Jei galimybės leidžia, jaunasis neša
nuotaką per tiltą. Jaunųjų sutikimas su duona ir druska, užsėdę stalą persirengėliai, užduotys
jauniesiems — tai išlikusios senosios tradicijos. Tolesnė vestuvių eiga priklauso nuo piršlių ir
muzikanto išmonės. Šokiai pradedami jaunųjų valsu ir piršlio polka. Vidurnaktį uždegama
šeimos ugnis. Jaunosios rūtų vainikėlis ir nuometas prisegami pirmajai pamergei. Vėliau rūtų
vainikėlis sudeginamas arba atiduodamas saugoti jaunajam. Jaunojo gėlelė prisegama pirmajam
pabroliui. Vis dažniau atsisakoma piršlio korimo. Vietoje to prisigalvojama įvairių žaidimų ir
atrakcijų.
Laidotuvės
Mirštantiems ir sunkiems ligoniams buvo vežamas kunigas, kad suteiktų nuodėmių atleidimą
ir ligonių patepimą. Seniau kunigas pas ligonį važiuodavo persijuosęs juostą, kurios abi pusės
buvo skirtingų spalvų. Viena jos puse juosdavosi vykstant pas ligonį, kita — grįžtant. Jeigu
kunigas vyksta pas ligonį (tai sprendžiama pagal juostos spalvą) ir vežasi sakramentą, tai
sutiktieji kelyje žmonės turėdavo nusiimti kepurę ir persižegnoti. Grįžtančio iš ligonio šitaip
sveikinti nereikėjo, nes sakramentas jau suteiktas. Dabar kunigai vežami mašinomis, o ne arkliais
kaip anksčiau, tai ir papročio tokio nebėra. Šiandien ne visi yra tikintys, todėl ir kunigas vežamas
ne visiems ligoniams.
Žmogui mirus, pirmiausia buvo uždegama žvakė. Parapijos bažnyčios varpų gaudesys tą žinią
pranešdavo artimiesiems ir tolimiesiems kaimynams. Kaime vyriausias mirusiojo šeimos narys
pakabindavo specialiai paruoštą lentą ir dviem mediniais plaktukais ją daužydavo. Garsas
pasklisdavo po kaimą ir žmonės sužinodavo apie mirtį.
Miręs žmogus buvo nuprausiamas, aprengiamas, vyriškiui nuskutama barzda, apaunamas.
Atidžiai buvo apžiūrima, kad netrūktų kokio menkniekio. Tada mirusiojo vėlė gali sugrįžti
pasiimti ir vaidentis. Sutvarkytas velionis buvo šarvojamas alkieriuje. Didžiausios patalpos
paliekamos laidotuvių dalyviams susodinti bei valgyti. Šarvojimo kambario sienos iškalamos
specialiai tam reikalui namie austais kilimais (divonais). Priekinė siena puošiama kryžiumi,
šventųjų paveikslais, kartais ir mirusiojo portretu. Karstui padėti daroma pakyla, kuri
apdengiama. Aplink karstą sumerkiamos gėlės, sustatomos žvakidės su žvakėmis, vainikai.
Dvi tris dienas ir naktis prie velionio vyksta budynės. Susirinkusieji meldžiasi, gieda giesmes
bei Kristaus kančios kelius (kalnus). Turtingesnieji pasamdydavo patriūbočius (muzikantus),
kurie pritardavo giedoriams. Iš namų mirusysis buvo lydimas į bažnyčią. Užliekniškiams
bažnyčia buvo arti, todėl karstus jie galėjo nešti. Kitų kaimų gyventojams karstus tekdavo vežti
arklių traukiamais vežimais. Karstui nešti parenkami keturi ar šeši vienodo ūgio nešikai, kurių
krūtinės perjuosiamos gražiais rankšluosčiais. Laidotuvių eisenos metu buvo giedama ir grojama
dūdomis. Bažnyčioje už mirusįjį buvo laikomos gedulingos pamaldos, po kurių eisena jį
lydėdavo į kapines. Mirusįjį atlydint į bažnyčią ir lydint į kapines buvo skambinama varpais.
Kunigui pašlaksčius duobę švęstu vandeniu ir nuleidus į ją karstą, artimieji berdavo ant karsto po
tris žiupsnelius žemių. Duobkasiai užkasę duobę, supila kauburėlį, kuris puošiamas gėlėmis,
vainikais, uždegamos žvakės. Giminės, kaimynai, artimieji ir kiti laidotuvių dalyviai buvo
kviečiami gedulingų pietų. Į laidotuves susirinkdavo visas kaimas.
Pirmas mirusiojo paminėjimas buvo ruošiamas po dešimties dienų. Jame dalyvaudavo tik
patys artimieji giminės ir šeimos nariai. Jie melsdavosi bažnyčioje, klausydavo šv. Mišių.
Didesnis paminėjimas būdavo po keturių savaičių (vadinamas keturnedėliu). Šį paminėjimą
sudarydavo ne tik šv. mišios, bet buvo ruošiami pietūs didesniam būriui žmonių. Dar didesnis
paminėjimas buvo metinės su pamaldomis ir paminklo šventinimu kapinėse bei vaišėmis. Per
metines artimiesiems buvo nuimami visu metus nešioti gedulo ženklai: moterims — juodos
skarelės, vyrams — juostos nuo rankovės arba juostelės nuo švarkų atlapų.
226