3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

lapę, beždžionę — taip pat aprengtas. Jakavičius rodydavo visokius fokusus. Iš Klaipėdos į
jomarkus atvažiuodavo „Lietuvos muilo” mašina ir reklamuodavo ūkišką muilą „Žuvelė”.
Nabažienė Lina [Lina Martinkutė-Nabažienė]. Užlieknės apylinkės istorijos vingiuose. —
Užlieknė: Mažeikių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Užlieknės filialas, 2001. — 59 p.
— Kompiuterinis leidinys. Tiražas 2 egz. — Tekste:
VIII. Tradicijos ir papročiai
Užlieknės apylinkių vietiniai gyventojai kalbėjo ir dabar tebekalba žemaičių dounininkų
tarme. Šiame pasakojime minimi įvairūs šnekamojoje kalboje vartoti barbarizmai, kai kurie iš jų
gajūs iki šiol. Kalba teršiama vis naujomis svetimybėmis, ypač rusiškais keiksmažodžiais.
Seniau visada sveikindavosi tik katalikiškai: įėjus į trobą — „Tebus pagarbintas Jėzus
Kristus” arba „Garbė Jėzui Kristui”, atsakydavo „Per amžius. Amen”, susitikus lauke — „Dieve,
padėk”, atsakydavo „Ačiū” arba „Dėkui”. Atsisveikinant sakydavo „Sudie” ar „Su Dievu”.
Tarybiniais metais paplito pasaulietiški pasisveikinimai. Pastaruoju metu dažniausiai
pasisveikinama palinkint labos dienos, ryto ar vakaro, o atsisveikinama katalikiškai. Seniau
žmonės prieš valgį visada žegnodavosi, ko nepasakysi apie dabartinius laikus. Prie pakelės
kryžiaus ar medžio koplytėlės nukeldavo kepurę.
Krikštynos
Seniau žmonės gimusį kūdikį stengdavosi pakrikštyti kaip galima greičiau — per mėnesį ar
du. Senaisiais laikais daug naujagimių mirdavo, o nekrikštyta vėlė neina į dangų. Krikščionišką
vardą vaikui parinkdavo tėvai. Pirmagimiui dažnai duodamas tėvo arba motinos vardas. Krikšto
tėvais stengiamasi pasirinkti gerus žmones. Su kūdikiu į bažnyčią važiuodavo tik kūmai. Ten
atliekamos krikštijimo apeigos. Kūmams važiuojant su kūdikiu iš bažnyčios, kaimo vaikai ant
kelio padarydavo užtvarą. Pravažiavimą kūmai turėdavo išsipirkti lauktuvėmis. Krikštynų vaišės
vykdavo dvi tris dienas, priklausomai nuo ūkininkų turtingumo. Neturtingesnieji apsieidavo ir be
vaišių.
Panašios krikštynų apeigos išsilaikė iki šiol. Skirtumas tas, kad vaikas šalia tautinio ar kito
nekrikščioniško vardo, įregistruoto valstybinėje įstaigoje, gauna antrą, krikščionišką vardą.
Tarybiniais metais vaikai irgi buvo masiškai krikštijami, ko nepasakysi apie kitas bažnytines
apeigas ir ritualus. Dar viena įdomi detalė. Šiandieniniai septyniasdešimtmečiai neretai turi dvi
gimimo dienas. Pirmoji tikroji gimimo diena, kuri sužinoma iš tėvų ir kitų artimųjų. Antroji, kuri
įrašyta pase, tai krikšto data. Anais laikais krikštijimas atitiko vaiko įregistravimą. Paūgėjusius
vaikus, maždaug nuo šešerių metų, kunigai arba davatkos išmokydavo poterių ir paruošdavo
pirmajai komunijai. Vaikams ir paaugliams vyskupas suteikdavo sutvirtinimo sakramentą, kitaip
sakant, dermavodavo.
Vestuvės
Ruduo ir mėsėdas (laikotarpis nuo Šv. Kalėdų iki Užgavėnių) — piršlybų ir vestuvių metas.
Kaimynai, giminės, pažįstami vieni kitiems draugiškai papiršliaudavo. Taip sutarę, piršlys su
vaikinu leisdavosi į piršlybas. Tą patį vakarą buvo deramasi dėl dalies (pasogos). Didelis kraitis
jaunikiui buvo reikalingas, nes jam, gavus tėvų ūkį, reikėjo turto dalį atiduoti broliams ir
seserims. Kuo daugiau brolių ir seserų, tuo turtingesnis nuotakos reikėjo. Piršlybų vakarą viską
sutarus, belikdavo laukti užsakų. Juos per pamokslą skelbdavo kunigas. Jaunojo ūkio apžiūrėti
vykdavo ūkvaizdžiai: tėvai, jaunoji, piršlys. Buvo tuokiamasi ir iš meilės, kiti susiorganizuodavo
taip, kad būtų ir meilės, ir turto. Jeigu abu jaunieji neturtingi, tai sakydavo „ženijasi į geibius”.
Vestuvių pokylis dažniausiai vykdavo jaunosios tėviškėje. Jungtuvių išvakarėse jaunimas
susirinkdavo į pintuvių vakarą (mergvakarį), kur šokdavo, dainuodavo, draugės pindavo vainiką.
Atvykdavo ir jaunikis. Rytojaus dieną, tėvams palaiminus, puošniais arkliais ir bričkomis
vykstama jungtuvių. Į bažnyčią važiuodavo jaunieji, piršlys su svočia, pabroliai ir pamergės,
broliai ir seserys, kartais tėvai. Grįžusius jaunuosius tėvai sutikdavo su duona, druska ir
vandeniu. Vartų užtvaros, persirengėliai už stalo, įvairios užduotys jauniesiems laukdavo grįžusio
iš bažnyčios pulko. Sėdint už stalo buvo deginamas vainikėlis, o nuotakai užrišama skarelė.
Vestuvių linksmybių kulminacija — piršlio korimas. Jaunajai piršlį išgelbėjus — sujuosus
rankšluosčiu, būdavo kariama šiaudinė jo iškamša. Vestuvės, įskaitant ir mergvakarį, vykdavo
225