3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Pats kuprelis turi bene aštuonetą vaikų. Jo uždarbis, matyt, neblogas — kuprelio vaikai gerai
aprengti ir, atrodo, sotūs. Niekas kitas miestelyje nemoka iškepti tokių meduolių ir padaryti
cukrinių paukštyčių. O kuprelis savo darbo paslapčių niekam neišduoda.
Paulikas — puodininkas. Jis turi savo dirbtuvėlę. Turgaus dienomis abu Paulikai, prisikrovę
aukštus ratelius savo dirbinių, patys atveža juos į turgų. Čia ant grindinio Paulikienė ir išdėlioja
savo ąsočius, puodus, puodelius, bliūdus, bliūdelius, žegnones, švilpynes, vazonus, pelenines,
sviestines, vazas.
Siulkė Pirtininkė savo silkes, žinoma, galėtų ir krautuvėlėje pardavinėti, bet prie durų, ant
grindinio, daug geriau prekyba eina.
Kasmet Viekšniuose būdavo 4 jomarkai: Bažnyčios pašventinimo, Sekminių, Švento Jono ir
„Rožančavos”. Turgai būdavo antradieniais ir penktadieniais.
BAŽNYČIOS PAŠVENTINIMO JOMARKAS. Bažnyčios pašventinimo atlaidai būdavo
sausio 18 dieną. Jomarkas — pirmą antradienį po atlaidų. Per jomarką būdavo samdoma
šeimyna. Sueidavo vaikiai, mergės, suvažiuodavo gaspadoriai. Sužinodavo, kam ko reikia.
Pasiklausinėdavo vieni kitų, kurie gaspadoriai geri. Jeigu per jomarką sulygdavo, tai ir
magaryčias sugerdavo. Į jomarką iš Varnių atveždavo šlajų, iš Platelių — gyvų žuvų, dažniausiai
— stintų. Žuvys būdavo suleistos į vanas su vandeniu.
SEKMINIŲ JOMARKAS. Sekmines seniau švęsdavo dvi dienas — sekmadienį ir
pirmadienį. Jomarkas — antradienį po Sekminių. Samdiniai išsilygdavo Sekminių jomarką kaip
išeiginę dieną. Per Sekminių jomarką būdavo pardavinėjami paršeliai. Į jomarką atvažiuodavo
cirkas, karuselė.
ŠVENTO JONO JOMARKAS. Birželio 24 dieną Viekšniuose dideli šv. Jono atlaidai.
Jomarkas — pirmas antradienis po atlaidų. Samdiniai ir šį jomarką išsilygdavo kaip išeiginę
dieną. Gaspadoriai tuomet pirkdavo dalgius, grėblius. Iš Žagarės atveždavo šviežių braškių. Į
jomarką atvažiuodavo cirkas ir karuselė.
„ROŽANČAVOS” JOMARKAS. „Rožančava” — spalio 2 dieną. Jomarkas — pirmą
antradienį po „Rožančavos”. Pats didžiausias jomarkas Viekšniuose. Kai miestelyje
nebesutilpdavo, sustodavo už Ventos tilto, „pastauninke”. Į jomarką suvesdavo ir suveždavo
arklių, karvių, kiaulių, avių, žąsų, ančių, kalakutų, vištų. Priveždavo maišus obuolių, grūšų. Pilni
vežimai visokių grūdų. Suvažiuodavo „kupčiai”. Jie supirkinėdavo gyvulius, paukščius, grūdus.
Turgai būdavo, kaip jau sakyta, antradieniais ir penktadieniais. Penktadieniais — didesni, nes
prieš „subatą” — žydams šventą dieną. Į turgų, prie vandens pompos, miestelio žvejai atveždavo
šviežių žuvų. Jas dažniausiai pirkdavo vietiniai žydai. Iš kaimų moterys penktadieniais
sunešdavo ir suveždavo vištų, viščiukų — vis tai žydų šventei. Viekšnių pirklys Blanka
supirkinėjo paukščius ir vežė juos į Rygą. Įsisteigus „Lietūkiui”, ši firma Viekšniuose turėjo savo
tarnautojų — kiaušinių supirkėjų. Supirktus kiaušinius čia pat supakuodavo į dėžes ir išveždavo į
Mažeikius. Turgus ilgai neužsitęsdavo. Žmonės, pardavę ir apsipirkę, važiuodavo namo, ilgai
miestelyje neužsibūdavo, nebent būtų „pijokai”. Tie tai ilgai sėdėdavo Šepučio traktieriuje — kol
tik pinigų turėdavo.
Su „šeinakatarinkomis” per jomarkus atvažiuodavo bent keliolika žmonių. Ant vienos
„šeinakatarinkos” tupės papūga, ant kitos — marių kiaulytė. Už 10 centų jos ištraukdavo
„laimę”. „Laimė” būdavo įdėta į vokelį. Joje būdavo surašyta, ko reikia saugotis, kas atsitiks.
Kartais būdavo įdėtas žiedas — „šliūbis” arba su „akele”.
Fokusininkai ant stalų mikliai mėto kortas. Turėjai atspėti: „juoda” — „raudona”. Jei atspėjai
— tau 50 centų, jei ne — pats 50 centų moki. Už 20 centų galėjai keletą kartų karuselėje
apvažiuoti aplinkui, atsisėdęs į „karietą” arba raitas ant mažo „arkliuko”.
Cirkas iš Šiaulių atvažiuodavo vasarą — per Sekminių ir šv. Jono atlaidus. Atvažiuodavo dar
prieš atlaidus. Pasistatydavo didelę drabužinę būdą, kurioje būdavo rodomi gyvuliai: baltosios
meškos, tigras, leopardas, liūtas, kupranugaris, beždžionė, lapė, šuneliai, „visokių štukų”
išmokyti. Baltąsias meškas pavedžiodavo po jomarką, kad žmonių daugiau pritrauktų į cirką.
Jomarke ir ledų joms nupirkdavo, pavaišindavo. Prieš I pasaulinį karą cirkas taip pat
atvažiuodavo iš Šiaulių, „ale tumet nedaug kū teturėjo”. Vedžiodavo šunelį, aprėdytą „jupele”,
224