3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Austi naujuosius „Poilsėlio” sijonus, liemenes ir prijuostes paprašyta viekšniškės audėjos
Birutės Maželytės. Prieš tai ansamblio vadovė Nijolė Kontutienė aprašuose, nuotraukose
išžiūrinėjusi, kokie turėtų būti žemaičių liaudiški drabužiai. Medvilninių siūlų audiniams
parsivežta iš Plungės ir nors, anot Viekšnių kultūros namų direktorės B. Švažienės, šių didelio
pasirinkimo nebuvę, kostiumai išeisią gražių, ne itin ryškių spalvų. Kiekvienam jų B. Maželytė
sugalvojanti, pritaikanti vis kitokį marginimo raštą, spalvas pasirenkančios ir ansamblio moterys.
„Šiaulių kraštui” lankantis pas audėją, ji parodė mėnesio savo darbą — audė septintą sijoną.
Išrodžiusi rietimą medžiagos liemenėms, B. Maželytė paaiškino, jog, baigusi sijonus, griebsis
prijuosčių.
Austi pamokiusi draugė
Pasak B. Maželytės, po karo jos mama ausdavo medžiagas iš savo augintų avių vilnos. Tačiau
tuomet B. Maželytė audimu itin nesižavėjo, labiau mėgo megzti, siūti. O austi ją įkvėpusi,
pirmąsias stakles padėjusi „užsitaisyti” dabar jau mirusi draugė. Šios tik vienąsyk pamokyta ir
padedama savamokslė, 68-erių metų audėja B. Maželytė dabar mokanti austi viską. O
savarankiško audimo pradžią beveik prieš trisdešimt metų jai primena kambaryje ant langų
pakabintos sudėtingu audimu mirusios draugės išaustos užuolaidos bei pačios B. Maželytės
išausta pirmoji tebeklojama, nuo laiko kiek apiblukusi lovatiesė.
Dirbusi ir akmenskalde
B. Maželytė iki šiol ausdavo anos draugės padovanotomis staklėmis, tačiau, paprašyta išausti
„Poilsėlio” dainininkių sijonus, gavo ieškotis kitų staklių. Mat jos turėtosios pasirodė esančios
per siauros šiems drabužiams.
Pasak audėjos, pabaigti austi dvidešimties dainininkų kostiumus dar užtruks kiek laiko. Be to,
ji dirbanti priebėgomis — tenka slaugyti iš ligos patalo nebepakylantį brolį, apeiti nediduką
ūkelį.
Beje, prieš atsidėdama audimui, B. Maželytė ilgai dirbo ir ligoninėje, ir labai sunkiai —
akmenskalde. Audėja džiaugiasi, kad ir tokiu darbu, laimė, rankų audimui neatmušusi.
Šiurkuvienė J. Viekšniuose — konferencija ir sukaktys // Šiaulių kraštas. — 1999. — Geg. 5:
ir nuotraukos. — Tekste:
„Praėjusį šeštadienį [1999 05 01] Viekšniuose surengta respublikinė konferencija „Žemaičių
kultūros įvairovė ir jos atspindžiai Viekšnių krašte”, paminėtas Biržiškų vardo viekšniškių
draugijos bei jos folklorinio ansamblio „Poilsėlis” dešimtmetis.” Išklausyti pasakojimai apie
tautosaką, L. Skabeiką, žemaičių moterų drabužius, viekšniškių dainavimo ypatumus, kraštotyrą,
Biržiškų ekspoziciją muziejuje. Skyriai: Konferencijoje ir padainuota. „Poilsėlis” atliko kadrilį.
Rozga Leopoldas. Viekšniškiai tęsia šviesuolių tradicijas // Vienybė. — 1999. — Geg. 6: ir
nuotraukos. — Tekste: „Šeštadienį [1999 05 01] Viekšniuose gražiai paminėtas Biržiškų
draugijos ir folklorinio kolektyvo „Poilsėlis” įsikūrimo dešimtmetis. Ta proga įvyko trečioji
Biržiškų draugijos konferencija.”
Senieji jomarkai: Viekšnių krašto sakmės [10] / Pagal kraštotyrininkės Amelijos Urbienės
tekstus parengė Bronius Kerys // Vienybė. — 2000. — Geg. 16. — Tekste:
...Pačiame turgavietės viduryje uždengtas šulinys. Svirties nėra. Nori vandens — suk veleną.
Geležine grandine ir išsitrauksi iš šulinio šaltutėlio vandens kibirą. Vanduo čia skanus.
Nuo šulinio į tilto pusę, per patį turgavietės vidurį, atokiai vienas nuo kito, stovi mediniai
nameliai — krautuvėlės. Jose prekiaujama šviežia mėsa, įvairiais maisto produktais, duona,
barankomis ir šiaip ūkiškomis prekėmis. Tų namelių tarpuose, ant pliko grindinio, savo prekes
išsidėsto puodininkai, klumpininkai bei kiti smulkūs verslininkai. Prie krautuvėlių eilės galo turi
būdą pasistatęs Brazdauskas, kuprelis. Jis čia prekiauja savo darbo saldainiais, cukriniais
gaideliais, vištytėmis ir meduoliais — gražiausiomis tešlinėmis lėlytėmis — panelėmis. Jo būda
visuomet žmonių apstota, nes kiekvienas grįždamas nori parvežti saviškiams lauktuvių.
223