3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Pakels arkliai galvas aukštyn, aš ir nebeužmaunu jiems pavalkų — arkliai dideli! Pradžioj, kol
nepratęs, padrapakavau nuo saulės iki vakaro, nė vakarienės nebereikia, nors graban dėk.
Arkliams botago nereikia, tik spėk eiti. Kelia anksti, taip, kad saulei tekant spėtum išeiti darban.
Vakarykščiai prisivaikščiojęs, nuvargęs, rytą keliamas iš lovos virste beišvirsti, atsikelti nepajėgi.
Taip man, 15 metų bernaičiui, tą vasarą atrodė. Žinoma, prie visko pripranti, tai apsipratau ir aš.
Vėliau man tie lauko darbai nebeatrodė taip sunkūs.
Pradėjęs ganyti, kas rytą, kol tarnaitės pamelš karves, turi karvėms pripjauti pašaro, jį
sugrėbti. Per pietus parsivesti iš lauko arklį, pasikinkyti, tą pašarą parsivežti ir pašerti karves,
veršius. Paskui arklį nukinkyti, pagirdyti ir vėl į laukus nujoti. Tada tik eik pietaut. Be to, bent
porą kartų savaitėj reikėjo galvijus ir avis kreikti. Karvių ir veršių buvo 32, o avių apie 60.
Buvo sukalbėta, kad mane pietų pašauks ginti namo 10 valandą, bet taip niekada nebūdavo.
Vis, būdavo, pašauks, kai pusė dvyliktos, retai kada 11 valandą. Tad, žiūrėk, kol viską padarysi,
jau visa šeimyna pavalgiusi eina pokaičio, o aš tik pietaut. Mergos pyksta, barasi. Reikia ir joms
eit pokaičio, o čia stalas nevalytas, nes aš dar nevalgęs. Kovojau su tuo visaip, bet vis tiek mane
nuskriausdavo.
Svarbiausia, kad esi laisvas sekmadienį. Nors buvau tik piemuo, bet su bernais gerai
sugyvenau. Šeštadienio vakare jie, būdavo, nusivesdavo į kaimynus, prie savo draugių —
merginų. Ten, būdavo, griešim, šoksim ar dainuosim. Kartais auštant bepareisim. Kai ėmiau
ganyt, ne kartą sekmadienio rytą jie mane pamigindavo — pripjaudavo pašaro, išgindavo iki
pusryčių už mane bandą. Aš vėl kartais sekmadieniais jiems arklius pagirdydavau, perkeldavau ir
parvesdavau, o jie galėdavo abu išeiti. Jei reikėdavo, ir pakinkydavau.
Šeimininkas dažnai sakydavo, kad nesąs matęs piemenį su bernais taip sugyvenant, kad bernai
piemenį „pas mergas” vestųsi. Žinoma, iš to nieko blogo nebuvo, nes aš į jų ir mergų reikalus
nesikišdavau. Su tom jų mergom ir pašokdavau, nes jos mane nuo bernų ne ką teskyrė.
Kaip buvo gyventi ten? Bernams — gana gerai, nes jie tik su šeimininku reikalų teturėjo.
Mergoms — jau kiek blogiau, nes šios susidurdavo su sene. Man, piemeniui, visų blogiausiai,
nes visi norėjo man komanduoti. Aplamai, ten buvo gera vieta. Maistas buvo geras, tik reikėjo
dirbti.
Išbuvau ten gal iki birželio mėnesio, nepamenu, kurios dienos, o tada jau teko nuo karo
bėgti...
Savoniakaitė V. Audiniai kaimo kultūroje: lietuvių geometriniai raštai XIX—XX amžiuje //
Lietuvos etnologija. — T. 4. — Vilnius, 1998. — 248 p. — Tekste: P. 21: „Seniausios pateikėjos
— tai 1896 m. gimusi Uršulė Liaugminaitė iš Viekšnių”. — P. 35: „Uršulė Liaugminaitė,
g. 1898 m. Purvėnų k., Viekšnių ap., Akmenės raj. — ES, b. 1466 (14), 1991 m., L. 40”. —
P. 165: „Divonai, audė Virkutienė, Žibikų k. [...], Rubkaitė, Viekšniai”. — [Minima M. Rupkaitė.
ES — tai Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus rankraštynas].
Šiurkuvienė Jolanta. „Poilsėliui” ruošiami nauji drabužiai // Šiaulių kraštas. — 1999. —
Saus. 21: „Autorės nuotr. Viekšniškė Birutė Maželytė kostiumus „Poilsėlio” ansambliui audžia
staklėmis, pasiskolintomis iš Kairiškiuose gyvenančios 91-erių metų senutės”. — Visas tekstas:
Biržiškų vardo viekšniškių draugijos folkloriniam ansambliui „Poilsėlis” siūdinami nauji
kostiumai. Sijonus, liemenes ir prijuostes dainininkams audžia viekšniškė Birutė Maželytė.
Batai ir marškiniai jau yra
Pasak Viekšnių kultūros namų direktorės Birutės Švažienės, Biržiškų vardo viekšniškių
draugijos folklorinis ansamblis „Poilsėlis” iki šiol neturėjo savo sceninių drabužių, juos iš visur
skolindavosi, tad sijonu dainininkės vilkėdavusios vienokiu, liemene — kitokia. Galų gale
Biržiškų vardo viekšniškių draugijos pirmininkė Aušrelė Jadvyga Gurauskaitė ėmusi prašyti
rajono merą Anicetą Lupeiką, mačiusį keletą „Poilsėlio” koncertų, pinigų naujiems kostiumams.
Gavus dešimt tūkstančių litų, jau nupirkti auliniai batai ansamblio vyrams, pasiūti jiems bei
moterims autentiški marškiniai iš lino. Vyriškus baltinius sukirpo ir siuvo Viekšnių žemės ūkio
mokyklos dėstytoja Grasilda Povidienė, prieš tai specialiai paruošusi gana įnoringą lininį audinį.
Sijonai audžiami
222