3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Paskui pats ponas kumečius vaišino iš bačkelės alum ir degtine, o ponia dalijo užkandžius.
Moterims davė vyno su saldžiu pyragu. Aš gavau ir vyno, ir degtinės. To pyrago nesuvalgiau ir
įsikišau kišenėn. Beeidamas namo tarprugy ir užmigęs... Atsibundu — saulutė jau pakilusi, galva
svaigsta, o kišenėj saldusis pyragas pritepęs visus pašalius. Pareinu — mama stebisi, o patėvis
juokiasi.
Tą vasarą prasidėjo tas nelemtasis karas. Mes, kumečiai, mažai laikraščius teskaitėm, tai
mums tas karas buvo labai staigus įvykis. Tiksliai nepamenu, bet, regis, buvo liepos mėnuo.
Rugiai, berods, jau buvo suvežti, kai mano patėvis gavo žinią išvykti. Tuoj susiruošė ir abu su
mama palydėjom į Vec-Aucę. Grįžom tik mudu su mama, o mūsų vyriausias duonos pelnytojas
drauge su kitais buvo išvežtas į apskrities miestą Tukumą.
Tų pačių 1914 m. rudenį, bene lapkričio mėnesį, su manimi ir mama atsitiko įdomus įvykis.
Dažnas sakydavo, kad mūsų kumetyne baido, bet mes per visą vasarą nieko nebuvom nei matę,
nei girdėję. Vakare, apie 9-10 valandą, mudu su mama susirengėm gulti. Žiburys jau buvo
užpūstas. Man besirengiant lovoje, staiga kambario durų klemka kla-klapt! Durys — girkšt, ir
kambario asla lyg kas keturpėsčias šliaužtų mamos link. Prie mamos lovos sustojo. Persigandau
ir pasiruošiau gintis. Nieko daugiau negirdėdamas, klausiu mamą: „Ar Tamsta girdėjai?” Ji tada
ir manęs to paties paklausė. Atsargai prislinkau prie krosnies ir staiga įžiebiau degtuką. Žiūrim
— nieko nematyt. Įžiebiau lempą, žiūriu po lovom — taip pat nieko. Žiūriu į duris — tos
uždaros!
Mudu su mama vėliau sprendėm — gal tuo momentu patėvis žuvo, tai galėjo apsireikšti. Apie
tą patį laiką gavom ir paskutinį patėvio laišką, kuriame rašė išvykstąs frontan ar jo link. Bet tai ir
buvo jo paskutinė žinia.
Kiek vėliau, 1916 metais, jau būdamas Maskvoje, rašiau į Rusijos Raudonąjį kryžių. Gavau
atsakymą, kad eilinis Antanas Danauskis be žinios dingo — „propal bez vesti''.
1914-15 metų žiemą dar lankiau Vec-Aucės Putnų pradžios mokyklą. Nors, likęs trečiame
skyriuje antrus metus, mažai bepramokau, tačiau vis pramokau — daugiausia rašyt ir
geografijos. Kai atėjo paskutinė diena ir su mokykla bei draugais reikėjo skirtis, buvo labai gaila.
Aiškiai žinojau, kad daugiau mokyklon niekas nebeleis, tad eidamas namo, vis atsigręždavau dar
kartą pažvelgti į mokyklą.
1915 metai
Mano planas buvo toks: stot tą vasarą pas ūkininką tarnaut, užsidirbt pinigų ir nuo rudens stot
prie Vec-Aucės dvaro kalvio amato mokytis.
Apie šv. Jurgį mane prirodė piemeniu pas vieną turtingą latvį. Prirėdė Cukurienė, kuri gyveno
netoli Putnų mokyklos. Viena jos duktė pas tą latvį buvo tarnavusi kambarine tarnaite. Cukurienė
sulygo kitą savo dukterį tom pat pareigom, tad pas tą patį latvį tarnavom du iš tos pačios
mokyklos. Toje mokykloje tiek mūsų ir tebuvo lietuvių — aš ir tos Cukuraitės. Jos gėdydavosi
prisipažinti esančios lietuvaitės!
Mudu su tuo latviu nuvažiavom į Putnų mokyklą, nukėlėm nuo aukšto mano lovą, skrynelę,
užsukom dar pas Cukurienę ir grįžom į Dzelzų dvarą, pas mus. Čia palikom mano lovą, skrynelę
ir toliau vienu du važiavome pas jį namo. Kalnu muiža — Kalnų dvaras buvo Penkulės valsčiuje,
už Benės dar apie 8-9 km, taigi toli. Vieta graži. Netoli buvo gražūs kapai, toliau, prie vieškelio,
bažnyčia. Nepertoli ir geležinkelis.
Ūkis didelis, nes samdydavo 3 bernus, 3 mergas ir kambarinę, 2 piemenis. Tais metais tebuvo
tik 2 bernai, 3 mergos, kambarinė ir aš — vienas piemuo. Jau iš gyvulių skaičiaus — 32 galvijų,
apie 60 avių — galima spręsti apie ūkio didumą. Arklių buvo likę mažai — 4. Kiti buvo
mobilizuoti.
Pats ūkininkas buvo senas, bet neblogas. Tik šeimininkė, jo žmona, buvo sudžiūvusi ir bjauri
— burzgėdavo ir burzgėdavo. Buvo dvi dukterys. Vyresnė šeimininkaudavo, jaunesnė lankė
realinę gimnaziją. Vyresnioji irgi buvo mokyta — kalbėjo vokiškai ir rusiškai. Buvo ir sūnus, gal
18 metų, irgi lankė realinę mokyklą.
Algos man buvo sulygta tiek: 80 rublių pinigais, 3 pūrai bulvių sodinti ir 10 aršinų juodo velto
ir spausto milo. Alga buvo didelė, bet ir mano pareigos nemažos. Kol žolė įžels, maždaug iki
Sekminių, bandos neganys, tai eisiu lauko darbus dirbti. Akėsiu, drapakuosiu, tik nearsiu, jei bus
per sunku. Arti ir negavau, nes ūkininkas man, nemokančiam, arti nedavė. Ėjau akėti, drapakuoti.
221