3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

1914 metai
1914 metais mano tėvai buvo sulygę į Dzelzų dvarą. Jis buvo tarp Vec-Aucės ir Benės. Nuo
Vec-Aucės 5-6 km. Dvaras buvo prie pat vieškelio, netoli ėjo ir geležinkelis. Dvaras buvo
nemažas — laikė 16 kumečių. Kumetynai buvo du. Vienas vienoje pusėje dvaro, pamiškėj,
arčiau Vec-Aucės, o kitas kitoj pusėj, arčiau Benės. Mes gyvenome pirmajame, kuris iš raudonų
plytų buvo mūrytas.
Dvaras buvo gražioj vietoj, ypač mūsų kumetynas pamiškėj. Iš čia per mišką ėjo keli takai. Ir
miškai, ir dvaras priklausė Vec-Aucės grafui, bet buvo išnuomotas vienam latviui.
Mūsų ateities planai buvo tokie — pagyventi dvare bent 10 metų, paskui pirktis Lietuvoj 5-7
hektarus žemės. Mat mama jau turėjo banke kiek pinigų. Gyvenom gana gerai.
Aš jau turėjau 14 metų ir ėjau dienas dvaran. Neidavau tik tada, kai reikėdavo ravėti ir
vežimus krauti. Dvare buvo tokia tvarka: kumetis turėjo turėti savo kirvį, kastuvą, 4 apynasrius,
2 vadžias, 2 šienvežio kartis, 2 virves vežimams rišti ir 16 „varpčių” — kai latviškais vežimais
veža šiaudus, šieną, reikia turėti ratams 8 po metrą ilgumo pagalius, kurie galuose dvišaki. Tuos
pagalius sustato lentiniuose ratuose po 4 šonuose. Vežimas pasidaro daug aukštesnis ir kiek
ilgesnis. Visam tam sudėti, o ir pačiam įeiti pietus pavalgyti kiekvienas kumetis turėjo po būdą,
nelyginant išeinamoji vieta. Ją užrakini, ir tvarkoj. Pietų, mat, namo neidavo, o valgydavo dvare.
Kumetynai už kilometro, o pietų pertrauka tebuvo tik 2 valandos, pas ūkininkus — 3 valandas.
Vyrai turėjo būti darbe taip: saulei tekant jau dvare, saulei leidžiantis — vėl dvare. Vyrai
dirbdavo kasdien, o moterys turėjo išeiti 75 dienas. Jos eidavo darban nuo pusryčių — nuo 7
valandos, iki vakaro. Tad kumečio šeima būtinai turi būti iš 3 žmonių, kad būtų kam likti namie.
Algos buvo geros, kaip apskritai Latvijoj, tad kumečiai, turintieji mažiau šeimos, gerai
gyveno. Kumečiai turėjo savo atskirą ganyklą karvėms ir avims ganyti. Ganydavo padieniui.
Kadangi kai kurie kumečiai laikė po 2 karves ir dar veršį, tai gyvulių buvo apie 20, neskaitant
avių. Mat, mūsų kumetyne buvo 8 kumečiai.
Kas dvare nėra tarnavęs, tas jo bijo. Mat, čia labai reikia daboti laiką. Pusryčiams skirta pusė
valandos, tad jei pavėluosi vyrams pusryčius laiku nunešti, tai ir liks be pusryčių. Nunešti ne taip
paprasta, kaip atrodo. Dvaro laukai platūs, ir nežinia, kuriam pakrašty dirba. Jei sutinki vagarį —
darbų prižiūrėtoją, tai jis pasako, o jei ne, tenka skubiai pačiam laukuose ieškoti. Pusryčių į dvarą
neina, valgo lauke. Iš tikrųjų taip baisu nėra. Gyventi dvare visada geriau, negu pas ūkininką.
Tą vasarą pradėjau pjauti, tad padėjau patėviui šieną, dobilus, rugius nupjauti. Dalgį, žinoma,
įtaisydavo patėvis. Latvijoj dvaruose kumečiams duodavo dobilų ir pievų. Dobilų pripjovėm
puspenkto vežimo, o šieno apie 6. Vežimai, žinoma, vienkinkiai.
Rugius pjauti dvaras atiduodavo taip: padalys rugių lauką į sklypus po 10 pūraviečių ir duos
kumečiams traukti popieriukus. Prie tokios tvarkos niekas nesiskundžia. Nors rugiai niekuomet
nebūna vienodi, smulkių nepasitaikė. Visas 10 pūraviečių reikia apdirbti per 5 dienas. Nugrėbti
dvaras duodavo grėberką, nors galėdavo neduoti. Mes savo rugių rėžį apdirbom per 4 dienas, o
penktą ilsėjomės. Jei greičiau nupjauni ir eini dvaran, tai už likusias dienas dvaras apmoka:
vyrams po 1 rublį, moterims po pusę rublio už dieną.
Dobilų ir pievų rėžius atiduodavo taip pat. Šieno 5 „pūravietes” reikėjo sutvarkyti ir išvežti
per 4 dienas. Jei lyja, eik dvaran dirbti, tada dienos neatskaitys. Pievas ir rugius, ypač rugius,
kumečiai prašydavo atmatuoti šeštadienį. Kai kurie pasidarys alaus, pasipjaus ėriuką, suprašys
aplinkinių ūkininkų bernus, mergas talkon ir, žiūrėk, sekmadienio rytą visas rėžis guli. Tada
valgo, geria ir dainuoja. Sekmadienį pavakary sustatė, pirmadienį nugrėbė, ir 4 dienos dar liko.
Mes talkos nekėlėm, dirbom patys.
Griovius taip pat kasdavo, kaip sako, „orum”. Atmatuodavo tam tikrą dalį, ir nesvarbu, per
kiek laiko iškasi. Iškask dienos dalį nors per pusę dienos, o kitą pusę dienos būk namie — niekas
tau nieko nesakys. Jei dienos dalies per dieną neiškasi, tai nors ir nebars, bet būsi pajuokiamas ir,
ko gero, dvaras kitiems metams nelaikys.
Šv. Jono „šeštadienio” vakaras visur Latvijoje švenčiamas, tai buvo švenčiamas ir tam dvare.
Suėjo kumečiai, jų pačios, dukterys ir net vaikai. Kumečiai uždegė kelias bačkeles ir pakėlė
aukštai ant karčių. Paskui visi dainavom ir šokom, kaimynuose darėsi tas pat. Taip ir rodosi, kad
tą vakarą visa Latvija švenčia savo prakilniausią šventę.
220