3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

12). Padavimai: 1. Čia stovėjo bažnyčia, o ši pušis buvo didžiojo altoriaus atrama. Bažnyčią
švedai sugriovė ir paleido dūmais (Sekmadienis. — 1933. — Nr. 40). 2. Kažkokio Knarkazo abi
kojos buvo žaizdotos („kiauros”). Kiek jis besikreipė į daktarus, niekas nepadėjo. Pasižadėjo jis
padirbti šv. Panos koplytėlę ir pakabinti ją ant pušies. Kai koplytėlę padarė, pakabino, pats 3
kartus aplink pušį apėjo, išgijo, „kojos ano buvo sveikos ligi pat ano smerčio” (LTR 4722/383).
3. Po pušimi savo kalvę buvo pasistatęs rusas Semianka. Sugalvojo jis pušį nugenėti — jo kalvės
stogą medis gadinęs. Įsilipo Semianka į medį, pradėjo pjūklu pjauti ir visas sustingo. Negali net
pajudėti. Persigando, bet tik kai pasižadėjo pušies nejudinti, stingulys atsileido, „taip iki pat
mirties nekišo prie pušies pirštų” (LTR 4722/384). Prie pušies ir šalia stovinčio kryžiaus
vaidenasi, klaidina. Kartą sekmadienį, dvyliktą valandą po kryžiumi sėdėjo moteriškė ir šukavo
galvą spindinčiom šukom. Kitą žmogų čia buvo velnias pagavęs į glėbį. Kitas matė prie pušies
bestovintį žmogų, kuris buvo prieš savaitę numiręs. Pušies kamienas, „kiek pasiekia augalotas
žmogus, apkarstytas rūpintojėliais, kaspinais, gėlių vainikais, vieni jų sveikutėliai, vos vakar
prisegti, kitų — tik dalys (Sekmadienis. — 1933. — Nr. 40). [...]. XX a. viduryje ant pušies buvo
3 koplytėlės. Dvasininkai buvo tokią „ereziją” uždraudę. Ši pušis globodavo įvairius liaudies
sukilimus, tais atvejais jai buvo reiškiama didžiausia pagarba. — Yra nuotrauka su tekstu:
„Kegrių pušies koplytėlės. B. Buračo nuotr., 1933 (?) (Lietuvių liaudies menas, 1990, Nr. 150)”.
— Nurodyta literatūra (LTR 4722: 383—389, 391, 392; Lietuvos liaudies menas. — 1990. —
Nr. 150 (nuotrauka); Sekmadienis. — 1933. — Lapkr. 5. — Nr. 45 ir kt.
Latveliai: Stadalės sala. Į pietvakarius nuo Latvelių kaimo; sala Kamanų pelkėse. Ten link
kaimo, kaip pasakojama, vedė kelias (kūlgrinda?). Padavimai: 1. Saloje stovėjo (yra
nugrimzdusi) bažnyčia. 2. Čia Latvelių kaimo žmonės (moterys, vaikai) slėpdavosi karų metu su
manta ir gyvuliais. — Nurodyta literatūra: Pauliaus Povilo Šverebo archyvas.
Lėlaičiai: Stirpeikos koplyčia. Kaimo kapinaitėse. Koplyčioje buvo stebuklingais laikomi
vyro ir žmonos Stirpeikų palaikai. [...]. Prie J. Stirpeikos karsto XX a. pradžioje traukė daugybė
maldininkų, ypač moterų. Jos čia darydavo įžadus. [...]. „Davatkoms šv. Jonas daręs stebuklus,
žmonės pasveikdavę.” (Pauliaus Povilo Šverebo archyvas). — Nurodyta literatūra.
Meižiai: Ežeras. Padavimai: 1. Ežeras anksčiau buvo prie Viekšnių. Kartą vasarą grėbėjos
grėbė šieną, ir atjojo nepažįstamas raitelis perspėti, kad čia atkeliausiąs ežeras. Triskart
perspėtos, jos nesitraukė, iš atkeliavusio debesio ėmė piltis vanduo, ir jos liko nusileidusiame
ežere (Balys J. Užburti lobiai. — Londonas, 1958). 2. Ežero vardas kilęs nuo piktos raganos
Meižienės, kuri gyvenusi prie ežero. Žmonės ją už blogus darbus prie ežero sudegino ant laužo,
„o pelenus paleidę į ežerą plaukti” (Balys J. Užburti lobiai. — Londonas, 1958). — Nurodyta
literatūra: LŽV (A. Samuolytė, 1935 m.) ir kt.
Meižiai: Karalinės miškas. Į rytus nuo Meižių, Ašvėnų ir ribojasi su Kamanų pelkėmis.
Plotas 11 hektarų. Čia vaidenasi. Tokiu pat vardu vadinamas miškas ir kelias per jį. — Nurodyta
literatūra: LŽV (A. Samuolytė, 1935; Meižiai); LŽV (A. Ronkus, 1938; Ašvėnai).
Peiliškiai: Pušis. Peiliškių kaimas buvo į šiaurės rytus nuo Palnosų, prie Kamanų miško.
1951 m. pušis dar augo laukuose apie 300 m. į šiaurę nuo kelio [į Peiliškius], Boruso žemėje.
1951 m. nuotraukoje matyti prie pušies pritvirtintos dvi koplytėlės, taip pat lentelė su išpiešta
Apvaizdos akimi (Lietuvių liaudies menas. — 1990. — Nr. 151. — V. Miliaus nuotrauka).
Padavimai: Vietos žmogus Triaušys, turėjęs ligotas kojas, davė įžadą pušį aptverti tvorele, jeigu
tik išgis. Išgijęs jis savo pažadą tesėjo. 2. Pušis nesiduoda kertama. Vienas ūkininkas pasiuntė
bernus ją nukirsti ir staiga apsirgo. Peiliškių dvaro savininkas Rimgaila kartą miegojo po pietų ir
susapnavo, kad kažkas nori pušį kirsti. Pabudęs tuojau nuėjo žiūrėti ir rado kelis vyrus pušį
kertant. Jis uždraudė jiems tai daryti, bet pušies liemenyje vis dėlto liko keli kirvio kirčiai. —
Yra nuotrauka. — Nurodyta literatūra: LŽV (V. Pleskūnas, 1935 m.); LŽV (A. Ronkus, 1938 m.)
ir kt. — [Bronislovo Kerio pastaba: Palnosų kaimo gyventoja Magdalena Pukinskienė
papasakojo: Keturios seserys Rimgailaitės turėjo brolį Stanislovą Rimgailą. Jis staiga susirgo.
Toje vietoje kur susirgo, miške prie kelio visą laiką būdavo ant medžio koplytėlė. Kai prieš karą
Magdalena Pukinskienė tarnavo, Stanislovas Rimgaila buvo seniai miręs. Seserys turėjo
vyresnįjį berną, gal Uniką, ir dar vieną jaunesnį. Vincentava buvo prie Peiliškių, į Kamanų pusę].
22