3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Iš nepažįstamojo atsiminimų / Publikaciją parengė Bronius Kerys // Vienybė. — 1997. —
Birž. 7, 11, 14. — Visas tekstas:
Jau nepamenu, kada ir kieno palėpėje radau sąsiuvinį su senovišku kietu viršeliu. Ant jo
etiketė su vos įskaitoma antrašte „KKM. Kėdainių apskrities... knyga”. Dar įskaitoma žodžio
galūnė „los”. Gal — mokyklos?
Ši svarbi „knyga” su skylutėmis antspaudo virvutėms panaudota ne pagal paskirtį. Likę tik 12
paskutinių lapų su man nežinomo žmogaus, gimusio gal 1900 m., atsiminimais apie 1913—1915
metus.
Jaučiama aukštaičių tarmės ir latvių kalbos įtaka, tačiau išlikusioje atsiminimų dalyje
neaptikau nė vienos skyrybos klaidos, nors vienas atsiminimų sakinys leidžia manyti, kad
atsiminimai rašyti seniai, gal Antrojo Pasaulinio karo metu: „Juk šis Pasaulinis karas yra ne kas
kita, kaip ano tąsa”. Nežinomasis autorius, rašydamas apie mokyklą, prasitaria: „Tą aš žinau iš
savo dvidešimties metų praktikos”. Tad gal šie atsiminimai rašyti mokytojo, kunigo, o gal kurio
nors žinomo rašytojo?
Neradau šių atsiminimų išspausdintų. Kodėl? Kodėl liko tik šie 12 lapų? Čia tik dalis
atsiminimų. Jie baigiasi nuoroda: „Tąsa trečiame egz. — bloke”.
Šiemet nepažįstamajam sukaktų 97 metai Kur nuvedė jį likimas? Į karą? Gal į Sibirą?.. Bijau,
kad mes to nebesužinosime. Šiuose atsiminimuose, nors rašytuose gal jau keturiasdešimtmečio,
paslaptingas nežinomasis autorius — dar tik 13—15 m. piemenukas, pasakojantis apie
gyvenimą, mokymąsi ir darbą visai čia pat, bet jau už sienos — Latvijoje. O gal kas nors
prisimena šiuos autoriaus minimus žmones ir jį patį?
Bronius Kerys.
1913 metai
... Apsigyvenom ten nuo 1913 m. balandžio 23 dienos — švento Jurgio. Nusipirkom
Viekšniuos karvę, o avis priėmėm ganyti iš kitur. Mat, jei kumetis savų avių neturi, tai gali
priimti iš kitur. Gyvenimas ten buvo nekoks: stogai šiaudiniai, seni, sandėlis statytas iš akmenų,
tai viskas sušlapdavo. Upeliukas buvo netoli, tai dažnai eidavom maudytis. Ir meškerioti buvo
kur. Žuvies tiek pagaudavau, kad mama pradėjo mainyti į silkes. Vėliau, vidurvasary, žuvis taip
nebekibo.
Bemeškeriodamas nueidavau iki Vadaksties upės, o šiąja net iki Klykolių. Dažnai, Vadakstyje
bemeškeriodamas, užeidavau į Bakštų kaimą, pas savo kūmą Liutkienę. Esu nuo jos gavęs puodą
medaus.
Miškai visai kaip Lietuvos — be griovių, keliukų. Tik vienas pušynas — durpynas
nusausintas. Miškuose buvo fazanų, vadinamų auksiniais. Auksinių fazanų patinai labai gražūs
— uodegos ilgos ir dauguma plunksnų lyg auksinės.
Vasarą dirbau namie: šėriau kiaules, melžiau karvę, skutau bulves, viriau valgyti. Buvau 13
metų, tai manęs ūkininkas už mamą darban nepriėmė, nors dvaruose tokie bernaičiai jau dienas
atlikdavo.
Atėjus rudeniui, lankiau Vytinias (Vitini) pradžios mokyklą. Mokykla buvo tolokai, tai
tekdavo nakvoti. Namo pareidavau trečiadieniais ir šeštadieniais. Mokykla buvo toje vietoje, kur
vieškelis ateina iš Vegerių į Vec-Aucę ir iš Klykolių į Vec-Aucę. Abu vieškeliai susiduria netoli
Vytinias dvaro. Namas raudonų plytų. Dvare gyveno grafas. Jis turėjo valsčiuje ir daugiau
folverkų. Dvaras buvo didelis, bet pilies nebuvo. Tik miestiškos išvaizdos rūmas dviejų aukštų.
Mokykloje buvo vienas mokytojas. Mokė 3 skyrius. Mokė neblogai, bet jo mokinių
nekeldavo į aukštesnį skyrių. Mokytojas buvo senoviško nusistatymo — supykęs kartais
apravėdavo ir nežymiai per ausį sudroždavo. Pradėjau mokytis vokiečių kalbos. Latvijoje
vokiečių kalbos mokė ir pradžios mokykloje. Tiktai nebuvo privaloma — kas užsimokėdavo po
3 rublius, tą mokytojas ir mokė.
Toje mokykloje trečią skyrių baigiau labai gerai, tik be naudos, nes, grįžus į Vec-Aucės —
Putnų pradžios mokyklą, į ketvirtą skyrių neperkėlė — reikėjo antrus metus tame pat skyriuje
būti. Draugų čia gana turėjau — nes mane dauguma mylėjo. Iš draugų Vytinias pradžios
mokykloje pamenu Skudrą ir jo sesutę iš Lietuvos pusės Bileikių kaimo. Jis turėjo gražų balsą ir,
būdavo, mes sudainuodavom.
219