3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Augalinio ornamento piešinio pobūdis žemaičių kiauraraščiuose siuvinėjimuose gana stipriai
įvairuoja. Kartais piešinys grakštus, vingrus, artimas miestietiškiems pavyzdžiams (skarelės
LDM LA 1945, LA 2428). Tačiau kai kada, įtakojant liaudies mene dominuojantiems
geometriniams ornamentams, baltojo siuvinėjimo raštų piešinys geometrizuojamas, motyvų
(puokščių, vynuogių kekių ir pan.) kompozicija tampa simetriška arba bent jau artima simetriškai
(skarelės LNM LA 2428, KDM E 3608). Tokie raštai savo kompozicija kiek primena tapytų
baldų dekorą, ypač „augalo vazoje” motyvą, kurio pavyzdžiai taip pat buvo perimti iš Vakarų
Europos dirbinių ir savo ruožtu patyrė vietinio geometrinio ornamento poveikį.
Megzti drabužiai Šiaurės Žemaitijoje plačiau pradėti nešioti XIX a. antrojoje pusėje. 16 Jų
raštai taip pat atkeliavo drauge su mezgimo technika iš Vakarų šalių, 17 tačiau, kaip būdinga
liaudies menui, buvo kūrybiškai atrinkti ir ilgainiui įgijo vietinį pobūdį. Šiaurės vakarų
Žemaitijoje megzta daug ištisai raštuotų kojinių (moteriškų ir vyriškų). 18 Jų ornamentai — gana
paprasto, nesudėtingo piešinio: kvadratėliai, rombeliai, žvaigždutės, dobiliukai, išdėstyti
mezginyje kiliminio rašto principu. Kartais rašte buvo jungiami du motyvai. Būdingas
žemaitiškų kojinių bruožas — kito rašto dryžis prie viršutiniojo krašto, — skersa eglutė,
stilizuotų gėlyčių ar rombų eilė. Kojinės dažniausiai būdavo dvispalvės, megztos iš raudonų ir
juodų, pilkų ir raudonų, rudų ir mėlynų siūlų. Labai panašiai komponuoti ir pirštinių (daugiausia
kumštinių) raštai: jie taip pat dviejų spalvų; palei stulpeliais sutrauktą riešą išmegzta skersinio
ornamento juostelė (eglutė, stilizuotų lapelių ar gėlyčių pynė, rečiau rinktinių juostų raštams
artimas vėželio ar kitoks geometrinis ornamentas), o visas pirštinės plotas užpildytas rombeliu,
kvadratėlių, žvaigždučių, pynimą imituojančiu ar dar kitokiu raštu (LNM EMO 702, LDM LA
1355, LA 1356). Greta pirštinių XIX a. mūvėtos ir riešinės. Riešinės Šiaurės Žemaitijoje, kaip ir
kitur Lietuvoje, dažniausiai megztos ripsu, jos tamsių spalvų (juodos, violetinės, žalios, rudos),
su įmegztais baltais (labai retai kitokiais) karoliukais. Žemaičių riešinėms būdingi skersiniai iš
vingelių ir rombeliu eilių sudaryti geometriniai raštai, taip pat gana stambaus mastelio
aštuonkampės žvaigždutės motyvas (LDM LA 1353). Vien tik žemaitiškose dešinėse randamas
dvispalvis dryžuotas riešinių dugnas, virš kurio išdėstytas baltųjų karoliukų raštas. Yra ir išilgai
arba skersai dryžuotų riešinių, megztų be karoliukų. Taigi riešinių puošyba dar kartą paliudija
nenykstančią, gyvą net šiuose palyginus vėlyvuose pavyzdžiuose, dryžuotų drabužių tradiciją.
Peržiūrėję šiaurės žemaičiams būdingą paskirų liaudiškų drabužių puošybą, vėl grįžkime prie
galutinai sukomplektuoto moters kostiumo ir bandykime nustatyti, kurių aprangos dalių ir kokie
ornamentai bus reikšmingiausi šiame sudėtingame daugiasluoksniame ansamblyje. Žvilgsnį
beveik visada patrauks greta spalvingo, tapybiško sijono išryškėję grafiški išilgadryžės prijuostės
ornamentai, vibruojantys žaismingomis dantukų ir mažyčių kvadratėlių linijomis, bei dideli
languotų skarų plotai. (Jei kostiumas be pečius gaubiančios skaros — dar ir siauri marškinių
ornamento dryželiai). Ir prijuosčių, ir skarų raštas pagrįstas dryželių ritmo pulsavimu. Subtilus
atskirų vingelių ar dantelių piešinys tarsi užgožiamas bendros polifoninės kompozicijos
skambesio. Visų minėtų drabužių paviršiai, nors smulkiai suskaidyti, kostiume sudaro vientisą
spalvinę plotme, kurioje neišryškėja kokio nors atskiro ornamentinio ženklo piešinys. Visos kitos
raštuotos kostiumo dalys palyginus yra nereikšmingos bendriausiam žemaitės kostiumo vaizdui,
o jų ornamentas, netgi jei jo piešinys sudėtingas (pvz., baltųjų siuvinėjimų), gerokai prislopsta
greta ryškių naminių kostiumo audinių.
Ritmingu spalvinių plotų dėstymu pagrįstas, įtaigus daugiau savo sodriu koloritu negu
pavienių detalių (taip pat ir ornamentų) piešiniu, žemaičių moterų kostiumas paprastai
glumindavo pirmuosius tyrinėtojus. A. Tamošaitis vadina jį „savotiškiausiu” 19 ir savo piešiniuose
bando suteikti žemaičių ornamentams labiau įprastą kitose etnografinėse srityse struktūrą.
Šios ypatybės būdingos visos Žemaitijos moterų kostiumams, tačiau stipriausią išraišką jos
yra įgavusios būtent šiaurinėje regiono dalyje, kurioje ir naujesnis, XIX a. antrajai pusei
būdingas drabužių dekoras buvo komponuojamas laikantis senųjų vietinių tradicijų.
Išnašos
1. Straipsnyje remtasi Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Lietuvos dailės muziejuje ir Kauno
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje saugomais lietuviu liaudies drabužių rinkiniais.
2. Terminu „tautinis kostiumas” čia vadinamas kostiumas, sukurtas daugiau ar mažiau tiksliai
imituojant XIX a.—XX a. pr. kaime vilkėtus išeiginius drabužius. Dėvimas kaip priklausymo
217