3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

aportas būdavo asimetriškas. Minėtosios siaustės yra vienos seniausių kaime išlikusiu audinių ir
patikimai liudija šiaurinės Žemaitijos dryželių ornamento specifinių variantų archaiškumą.
Muziejų kolekcijose nėra raštuotų marškinėlių iš Šiaurės Žemaitijos. Kadangi moterų
kostiume marškiniai visur buvo labai svarbus, su papročiais ir apeigomis susijęs drabužis,
tradiciškai puoštas senoviniais, simbolinę prasmę turinčiais ornamentais, tikėtina, kad įprastiniais
raudonais žičkais buvo įaudžiami ornamentai ir į šiaurinių žemaičių marškinius. Marškinių raštai
galėjo būti panašūs į pietinių žemaičių: nesudėtingi vingeliai, kryželiai, galbūt ir dobiliukai. Pietų
Žemaitijoje marškinių žičkiniai raštai buvo smulkaus mastelio, sukomponuoti į dryžį, — tai
atitiktų ir šiaurinėje dalyje įprastą ornamentų kompoziciją. Šiaurės Žemaitijoje greičiausiai
(atsižvelgiant į bendra kostiumo struktūrą) buvo puošiami rankogaliai, galbūt rankovės apatinis
kraštas, apykaklė.
Lygiai taip pat mažai ką galima pasakyti apie šiaurinės Žemaitijos juostų ornamentą. Jų rasta
tiek mažai, kad vieni autoriai nurodo XIX a. juostų ten visai nebuvus 12 , kiti randa, tačiau
konkrečiau neapibūdina Šiaurės Žemaitijos juostų ornamento 13 . Viena aišku — IX a. žemaitės
moters kostiume juosta buvo nebūtina ir nereikšminga. Tarp negausių regiono šiaurėje išlikusių
pavyzdžių savitumu išsiskiria rinktinės juostos iš Palangos (LNM EMO 601, EMO 2030, EMO
400). Paprasti kryželių, elementarių rombų, įstrižų brūkšnelių raštai tose juostose išdėstyti trimis
maždaug lygaus pločio išilginiais registrais, atskirtais siauromis spalvotų pakraštėlių juostelėmis.
Kompozicija vėl gimininga kitiems Šiaurės Žemaitijos dryžuotiesiems audiniams.
Nors dauguma šiaurinių žemaičių drabužių dekoruota vien įvairiais audimo būdais, apie
XIX a. vidurį atsirado ir siuvinėtų rūbų. Plačiau paplito ir įgijo ryškų vietinį koloritą tik
medvilninių, rečiau lininių drabužių siuvinėjimas baltuoju kiauraraščiu. Spalvoto siuvinėjimo
pavyzdžiai labai reti, galima sakyti, atsitiktiniai. 14 Šiaurės Žemaitijoje kiauraraščiu kartais buvo
siuvinėjamos baltųjų apatinių sijonų pažemės (LNM EMO 1964), baltos lininės arba medvilninės
prijuostės, naujai pasirodžiusios XIX a. antrojoje pusėje (LNM EMO 5066, EMO 4207, LDM
LD 10), baltos medvilninės moterų kepurėlės (LDM LD 9, KDM E 3616). Amžiaus gale
pasirodė su švarkeliais dėvimų baltai siuvinėtų marškinių krūtinėlių, apykaklaičių, užsegamų
rankogalių. Tačiau svarbiausia vieta tarp šiuo būdu puoštų drabužių šiaurinėje Žemaitijoje tenka
moterų ant galvos ryšimoms skarelėms. Pastarųjų randama ypač daug, jos puošnesnės, raštai
sudėtingesni negu bet kurioje kitoje Lietuvos vietoje.
Baltasis kiauraraštis siuvinėjimas liaudies moterų buvo perimtas nusižiūrėjus į dvarininkių
drabužius ir, matyt, iš dalies į liturginius bažnyčių drabužius. (Bažnyčiose savo ruožtu vis dar
aptinkama albų, kamžų, Dievo stalui skirtų staltiesių, kurias siuvo ir baltuoju kiauraraščiu
siuvinėjo kaimo moterys). Drauge su technika į kaimą atkeliavo ir Vakarų Europos siuviniams
būdingi kiauraraščio ornamentai. Vyrauja augaliniai (lietuvių archaiškajai ir liaudies dailei
nebūdingi 15 ) motyvai: įvairūs sunkiai atpažįstamų gėlių žiedai, augalų šakelės, lapeliai, vynuogių
kekės, rytietiški „baklažaniniai” ornamentai. Skarelių, sijonų, prijuosčių kraštai dažnai užbaigti
puslankiais, dantukais, keliagubomis apvalių skylučių eilėmis. Sijonų ir prijuosčių ornamentai
stambaus mastelio, labai dekoratyvūs, paprastos struktūros: dažniausiai pažemiuose
išsiuvinėjama eilutė geometrizuotų žiedų, vynuogių kekių, „baklažanų” ar pan. Tuo tarpu
žemaitiškos skarelės raštai būna sukomponuoti kur kas sudėtingiau ir subtiliau. Skarelės
pakraščiais paprastai išsiuvinėjama platoka ornamento juosta, kurią sudaro arba nenutrūkstanti
augalinio ornamento pynė, arba, kaip ir prijuostėse, eilutėn sudėstyti pavieniai gėlių žiedai,
vynuogių kekės ar dar kitokie motyvai. Virš tos juostos, priešpriešiniuose skarelės kampuose,
išsiuvinėjamos gėlių puokštės arba joms artimos ornamentų kompozicijos. Skarelė ryšima
sumezgant po kaklu mažiau siuvinėtus kampus. Puokštės abiejuose kampuose būna skirtingos,
dažnai skirtingas ir priešpriešinius kampus įrėminantis skarelės pakraščių ornamentas (LDM LA
2428, LA 1945, KDM E 3628). Tokia skarelę sulenkus, galima ryšėti vienu arba kitu skirtingai
siuvinėtu trikampiu į viršų. Šis žemaitiškų skarelių bruožas dažniausiai aiškinamas dideliu
moterų praktiškumu, — juk vietoje vieno puošnaus galvos apdangalo jos tarsi įgydavo du.
Tačiau turint galvoje, kad tokios gudrybės nesugalvojo nei praktiškosios suvalkietės, nei
klaipėdiškės (jos siuvinėdavo visus keturis skarelių kampus, net ir rišamuosius, vienodai), tokį
savotišką raštų išdėstymą galima būtų sieti ir su senu, jau daug kartų straipsnyje minėtu,
žemaičių polinkiu į laisvą, nereguliarią ornamento kompozicija.
216