3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra
3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra
3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra
You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
apavas (išeigai stengtasi turėti odinius batus), papuošalai, pirštinės, riešinės, nosinės, kai kuriais<br />
atvejais galbūt ir juosta.<br />
Iš karto krinta į akis, kad praktiškai visi šiauriečių žemaičių drabužiai yra pasiūti iš naminių<br />
audeklų, net liemenės, kurios kitose Lietuvos etnografinėse srityse dažnai būdavo siuvamos iš<br />
puošnių pirktinių medžiagų. Antras būdingas bruožas — dauguma drabužiams skirtų audinių<br />
XIX a. išliko gana paprasto pynimo (dvinytis audinys, atlasas, ataudų ripsas), nors interjero<br />
tekstilė, pvz., staltiesės, rankšluosčiai, lovatiesės jau buvo audžiami ir sudėtingesniais būdais.<br />
Galima teigti, kad tai susiję su konservatyviu požiūriu į drabužiams priderantį raštą.<br />
Šiaurės žemaičių sijonai austi ataudų ripsu (vilnoniai ataudai, lino arba medvilnės metmenys<br />
lieka nematomi), išilgai dryžuoti, labai ryškių spalvų. Būdingiausia jų savybė — asimetriškas<br />
raportas, sukuriantis visiškai laisvo įvairaus pločio spalvotų dryžių dėstymo įspūdį.<br />
Dominuojanti sijono spalva paprastai būna raudona, o antroji pagal reikšmę derinyje — žalia. Šį<br />
pagrindinį kontrastą dažniausiai papildo ir niuansuoja juoda, violetinė, geltona ir balta spalvos<br />
(sijonai LDM LA2730, LNM S4213, EMO 1, EMO 2029, EMO 5336). Tapybiškas, laisvos<br />
spalvinės kompozicijos įspūdį sukuriantis sijonas buvo ryškiausias Šiaurės Žemaitijos kostiumo<br />
elementas. Jam būdingą raudonos spalvos dominantę dar sustiprindavo liemenė, kuri,<br />
M. Miliuvienės teigimu, Viekšnių ir Mažeikių apylinkėse buvusi ypač ryški, dažnai beveik arba<br />
visai raudona. 9<br />
Seniausios žinomos ir drauge labiausiai paplitusios žemaičių prijuostės, kaip ir sijonai, yra<br />
išilgai dryžuotos. Baltos drobės dvinyčiame dugne raudonuoja medvilninių, vadinamųjų<br />
žičkinių, siūlų dryžiai. Kartais jie būna lygiais, bet dažniau dantytais pakraštėliais, įausti derinant<br />
atlasinį pynimą ir rinkimą. Šių gana elementarių tiesių ir dantytų raudonų ruoželių<br />
komponavimas baltame dugne, atrodytų, turi neišsemiamą variacijų atsargą, tačiau matomi ir kai<br />
kurie bendresni dėsningumai. Būdingiausia kompozicija yra tokia: baltame dugne pakaitomis<br />
dėstomi du raudoni ruožai, kurių kiekvienas sudarytas iš simetriškos siaurų dryželių grupės.<br />
Dažniausiai pabrėžiamas ruožų tarpusavio kontrastas, pvz., platus ir siauras, kompaktiškas ir<br />
ažūrinis (LDM LA 2434, KDM E 1971-2). Įdomu, kad ir šiuose gana reguliarios kompozicijos<br />
prijuosčių ornamentuose jaučiamas tam tikras polinkis į asimetriją: pasikartojantys ruožai dažnai<br />
būna ne visai tapatūs, tik panašūs, o kai kada apskritai nekartojama — kiekviena dryželių grupė<br />
vis kitokia (LNM EMO 5066). Taip išaustos prijuostės XIX a. pirmojoje pusėje buvo būdingos<br />
visai Žemaitijai. Jų elementarių formų ornamentą, matyt, reiktų laikyti pačiu būdingiausiu<br />
žemaitišku raštu, juolab kad įvairiopas dryžių komponavimas būdingas, galima sakyti, didžiajai<br />
daliai visokios paskirties drabužių. Šiaurės Žemaitija išsiskiria gausesniu raudonos spalvos<br />
kiekiu prijuostėse (kartais ji užgožia foną, tampa dominuojančia) ir palyginus paprastesne dryžių<br />
piešinio struktūra. Tokia gana elementaraus piešinio prijuostė Žemaitijos šiaurėje išliko ir XIX a.<br />
antrojoje pusėje, kada pietiniuose rajonuose prijuosčių dryžius pradėta komponuoti iš<br />
sudėtingesnių — dobiliukų, katpėdėlių ir pan. — raštų. Tuo tarpu šiaurinėje Žemaitijoje XIX a.<br />
viduryje pasirodė atlasinio arba ripsinio audimo ryškiaspalvės raudonos ir mėlynos spalvos<br />
prijuostės, kurių dantyti dryžiai dažniausiai dėstomi išilgai prijuostės gana laisvai, nesudarant<br />
raporto (LDM LA 1345, LA 2473, LNM EMO 1796). Savo struktūra ir spalvine kompozicija<br />
pastarosios prijuostės artimos sijonams, tik jų dryželių ritmas smulkesnis.<br />
Trečioji labai svarbi šiaurinės Žemaitijos kostiumams skirtų audinių grupė — žičkinės skaros.<br />
Kvadratinės, sulanguotos raudonų ir baltų dryžių grupėmis, savo ritmika jos gana artimos<br />
dryžuotiems audiniams. Dažniausiai skaros centrinė dalis suskaidyta gana elementariai, pvz.,<br />
kaitaliojant dvi paprastutes dryželių grupeles, o pakraščiuose suformuota plati gana sudėtingo<br />
ritmo juosta. Ypač įvairiai ir efektingai sulanguotos, išryškinant kraštų apvadą, didžiosios ant<br />
pečių siaučiamos žičkinės skaros, kurios šiaurinėje Žemaitijoje pakeitė kitur įprastas pailgos<br />
formos moterų drobules (Šiaurės Žemaitijoje drobulių nebeaptikta).<br />
Panašiai austos ir didžiosios vilnonės į kampą lenkiamos skaros. XIX a. pirmojoje pusėje<br />
Šiaurės Žemaitijoje jos buvo šviesia centrine dalimi ir raudona, žalia, violetine spalva<br />
sulanguotais plačiais pakraščiais. 10 Kiek anksčiau, XVIII a. pabaigoje—XIX a. pradžioje, dar<br />
būtą pailgų sunkiu siausčių, austų ataudų ripsu, skersai dryžuotų kelių spalvų lygiais ir dantytais<br />
ruoželiais. 11 Pastarosios ypač įdomios tuo, kad dažnai buvo audžiamos nesudarant raporto arba jų<br />
215
Change language