3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

nors, apžvelgus muziejuose sukauptus liaudies drabužių rinkinius 1 ir svarbesnes publikacijas,
galima suskirstyti Žemaitiją į keletą smulkesnių regionų, pasižyminčių savitais, tik jiems
būdingais liaudies kostiumo variantais. Šiaurės, Pietų ir Centrinės Žemaitijos XIX a. apranga
kiek skiriasi koloritu, kostiumų komplektavimu ir, be abejo, ornamentais. Tie skirtumai ryškesni
moterų kostiumuose: atskiri moteriški drabužiai (prijuostės, marškiniai, galvos apdangalai) buvo
nuo seno susiję su liaudies papročiais bei įvairiais prietarais ir tikriausiai dėl to ilgai išsaugojo
tradicinius spalvinius derinius ir senovinį ornamentą, buvusį ne tik dekoru, bet kažkada turėjusį
dar ir maginę funkciją. Vyrai XIX a. nešiojo kur kas mažiau raštuotų drabužių: paprastai tokie
būdavo smulkūs kostiumo priedai: kojinės, pirštinės, kaklaskarės, riešinės ir pan.
Straipsnyje aptarsime šiaurinės Žemaitijos dalies, apimančios Mažeikių, Skuodo, Akmenės,
Kretingos rajonus, liaudies rūbų ornamento savitumą: būdingus raštus, jų komponavimą
drabužiuose, raštuotų audinių derinimą bei jų vaidmenį bendroje kostiumo struktūroje. Todėl
svarbu ne tik ištirti tipišką paskirų drabužių ornamentą, bet ir nustatyti būdingą išeiginių
drabužių komplektavimą Šiaurės Žemaitijoje.
Iškiliausių liaudies drabužių tyrinėtojų, dariusių įtaką lietuvių tautinio kostiumo 2 vystymuisi,
veikaluose Žemaitija pristatoma kaip vientisas regionas. 3 Tiesa, kai kurie autoriai pateikia
išsamesnę paskirų aprangos dalių (pvz., prijuosčių, sijonų, skarų) tipų lokalizaciją, paprastai
paremtą skirtingų audimo bei rankdarbių technikų arba įvairių drabužio sukirpimo būdų
paplitimu. 4 Tačiau apie rūbų ornamentą ir šie autoriai kalba tik pačiais bendriausiais bruožais,
nenurodydami paskirų raštų paplitimo ir jų komponavimo drabužyje skirtumų įvairiose
Žemaitijos vietovėse. Kur kas drąsiau ir konkrečiau tie patys autoriai pristato iliustracijas —
muziejuose sukomplektuotų kostiumų nuotraukas bei piešinius. A. Tamošaitis 1939 m. išleistoje
knygoje pateikia šešių skirtingų Žemaitijos vietovių moterų kostiumų piešinius (Telšių, Plungės,
Rietavo, Platelių, Mosėdžio, Raseinių, Kražių). 1979 m. to paties autoriaus Kanadoje išleistame
(ir daugeliu aspektų pakartojančiame 1939 m. leidinį) albume publikuoti piešiniai, vaizduojantys
Tauragės, Kretingos, Jurbarko, Raseinių, Kuršėnų apylinkių moterų ir Telšių bei Mažeikių vyrų
kostiumus. 5 Tiesa, A. Tamošaičio piešiniai laikytini viso labo tautinių kostiumų projektais: jie
stilizuoti, ypač laisvai interpretuotas ir suniveliuotas ornamentas. Tačiau tuose paveikslėliuose
jau ryškėja kai kurie šiaurinio ir pietinio Žemaitijos pakraščio raštuotų drabužių audinių
(prijuosčių, sijonų) skirtumai. Siekis nustatyti konkrečiai vietovei ar bent jau siauresniam už visą
etnografinę sritį arealui būdingus liaudies drabužių bruožus ypač aiškiai matomas 8-ojo
dešimtmečio leidinių iliustracijose, kuriose tarp kitų parodyti ir muziejininkų sukomplektuoti
Šiaurės Žemaitijos moterų kostiumai. 6 Gaila, kad ne visada muziejininkų atliktas didžiulis
darbas, nustatant konkrečiai vietovei bei laikmečiui būdingą liaudies rūbų rinkinį, būna deramai
užfiksuotas išleidus iliustruotą parodos katalogą ar kokį kitą rimtesnį leidinį. Šito kaip tik
pristigo labai aiškiai ir įtikinamai XIX a. Šiaurės Žemaitijoje (Alsėdžių, Plungės, Mažeikių)
moterų kostiumų savitumą atskleidusiai parodai „Lietuvių tautiniai drabužiai XIX a.—XX a.
pr.”, kuri buvo surengta 1989 m. Lietuvos dailės muziejuje. 7 1992—1993 m. Lietuvos
nacionaliniame muziejuje surengus parodą „Žemaičių ir Mažosios Lietuvos moterų drabužiai
XIX a.” 8 , 1994 m. buvo išleistas atvirukų rinkinys, kuriame Šiaurės Žemaitiją reprezentuoja
septyni kostiumai iš Skuodo, Mažeikių, Akmenės ir Plungės rajonų.
Aukščiau minėtuose leidiniuose publikuotos drabužių komplektų nuotraukos ir parodų
eksponatai pristato tipišką Šiaurės Žemaitijos moters išeiginį kostiumą, susidedantį iš drobinių
ilgų marškinių, bent dviejų (arba daugiau) plačių, rauktų sijonų, prijuostės, trumpos liemenės
paaukštinta talija. Kostiumą papildo kvadratinės, įstrižai perlenktos lininės arba medvilninės
skaros, gaubiančios pečius, ryšimos ant kaklo. Ištekėjusios moterys vieną ar dvi skareles ryši ir
ant galvos (yra specifinis rišimo būdas, paliekant kampus styroti virš kaktos), kartais vietoje
skarų arba po jomis dėvimos nedidelės kepurėlės. Merginos galėdavo rodytis ir vienplaukės,
išeigai jos galvas puošdavo iš šilko kaspinų suklostytais vainikais — rangais. Toks buvo XIX a.
moterų privalomas išeiginių rūbų komplektas, formuojantis monumentalių apybraižų siluetą,
gausiai drapiruotą plačių sijonų, prijuosčių ir didelių skarų klostėmis. Šaltuoju metų laiku dar
vilkėta durtomis nuo liemens milo sermėgomis, įvairiais švarkeliais, be abejo, gausiau suptasi
skaromis (nebe tik lininėmis, bet ir vilnonėmis). Smulkesni kostiumo priedai buvo kojinės,
214