3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

iš tų užsilikusių senukų, senučių mūsų tautos lobius, kad nebūtų jie kartu su senais žmonėmis
kapuose palaidoti. Matot, kuo dabar gyvenu. Liūdna man, kad pati turbūt nebegalėsiu vaikščioti
po tėviškės apylinkes, bendrauti su savo vienmečiais, nes senesnių už save žmonių beturiu tik
keletą. Priklausau gi ir aš išeinančiųjų kartai.
Nesu pesimistė. Tokią jau mane Dievulis į pasaulį leido, tokiai Jis kelius kelelius nubrėžė,
paskyrė. Esu dėkinga, kad nugyvenau tokį amžių. Ačiū Jam, kad šį tą nuveikiau, kad, anot
Kudirkos, „neitum į kapą be likusio ženklo, kad žmogum buvęs”.
Amelija Urbienė — Emilijai Tėvelienei. — 1987. — Liepos 13 // Laiškas yra Viekšnių
muziejuje. — Tekste:
Šiandien sueina metai nuo tos didžiosios nelaimės, kuri buvo paguldžiusi mane į lovą.
Sumanymų daug, turiu tik viską padaryti. Esu nutarusi surinkti medžiagą apie žymius žmones,
kurie yra gyvenę ir dirbę Viekšniuose. Jei pati negalėsiu, raginsiu Kraštotyros būrelį Viekšnių
vidurinėje mokykloje arba jaunesnius už save žmones. Parašysiu jiems, kitaip sakant, nurodysiu
darbo kelius. Nenurimstu ir noriu dar daug nuveikti.
Amelija Urbienė — Emilijai Tėvelienei. — 1987. — Rugsėjo 11 // Laiškas yra Viekšnių
muziejuje. — Tekste:
Labai jau noriu atvažiuoti į Viekšnius apsilankyti, bet nedrįstu, nes dar kaip reikiant viena
negaliu vaikščioti. „Vyturio” leidykla kitąmet išleis mano knygutę vaikams. Jau suredaguota,
dabar dailininkas piešia paveikslėlius. Bus tai apsakymėliai iš mano vaikystės, gyvenimo pas
senelius — visi etnografiniai. Aprašiau tą, kuo gyvenau prieš 70 metų. Kas skaitė, sako, kad
gražiai aprašiau. Kai išeis knygutė, tai atsiųsiu ir Tamstai pasiskaityti, nes Tamsta išmokei mane
rašyti pirmąsias raides. Taip pat išeis ir mano aprašymėliai apie Viekšnių muzikantus,
dainininkes knygutėje „Aš išdainavau visas daineles”, II dalyje. Žodžiu, į senatvę darausi
„rašytoja”, nes šiomis dienomis nešiu dar į „Vagos” leidyklą savo „raštus”, kuriuose aprašiau
Viekšnių miestelį, Viekšnių miestelio žmones. Taip pat duosiu ir apie savo gyvenimą — kaip aš
mokiausi, kas man padėjo, kaip ir kodėl tų mokslų neužbaigiau. Nežinau dar, kaip tuos mano
„rašymus” įvertins leidyklos žmonės. Esu optimistė ir nenusimenu dėl blogo vertinimo. Jei
neįtiksiu savo „raštais”, tai žmonės jų neskaitys išspausdintų. Paliksiu vaikams ir anūkams
pasiskaityti. Dabar turiu tik laukti ir kažko tikėtis. O laukti visada smagu, nežiūrint kokios
pasekmės to laukimo būtų.
Gedvilas Algirdas. Muziejaus penkmetis // Vienybė. — 1987. — Gruod. 29. — Tekste:
„Greta garlėkio konstruktoriui skirtos ekspozicijos muziejuje yra ir etnografinis skyrius, kuriame
sukaupta įvairi medžiaga, susijusi su XIX amžiaus Viekšnių ir gretimų kaimų gyventojų buitimi.
Jos brangiausias turtas yra keturiolika tomų įvairios ir įdomios medžiagos apie Viekšnių praeitį,
jų liaudies meistrus, amatininkus, liaudies mediciną, aibė dainų tekstų, pasakojimų, padavimų.
Šių darbų autorė — žymi respublikos kraštotyrininkė, mūsų kraštietė Amelija Urbienė. Vargu, ar
kuri kita respublikos vietovė vieno žmogaus pastangomis turi tokią gausybę itin vertingos
etnografinės medžiagos.”
Mūsų autoriai // Aš išdainavau visas daineles. — Vilnius, 1988. — Kn. 2. — P. 594—595. —
Tekste: Amelija Urbienė-Lengvenaitė — literatė, kraštotyrininkė. Gimė 1909 m. Daubarių dv.
Tirkšlių vls. 1911 m. tėvai persikėlė į Viekšnius. [...]. Augdama pas senelius Zaventės kaime ir
Viekšniuose, iš mažens susipažino su žmonių darbais, papročiais, tautosaka. Tautosaką renka ir
sudarinėja etnografinius aprašus nuo 1927 m. [...]. Nuo 1969 m. kasmet važiuoja į Viekšnius ir
sudarinėja etnografinius aprašus, kuriuos įteikia LTSR Mokslų Akademijos Istorijos institutui
(dublikatus siunčia Viekšnių vid. mokyklos kraštotyros būreliui ir aviacijos pradininko Lietuvoje
A. Griškevičiaus muziejui Viekšniuose). — [Kraštotyros būrelis A. Urbienės aprašus perdavė
Viekšnių viešajai bibliotekai].
Urbienė Amelija. Viekšniškiai grajija ir dainuoja: Viekšnių patrūbočiai. Muzikantas Ignas
Balčiūnas. Muzikantė Stanislava Mikužienė. Dainininkė Emilija Grybauskienė. // Aš išdainavau
212