3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra
3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra
3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
V. Rataiskiu (dailininku), J. Kačinsku (kompozitorium)”. Kiekvienam charakterizuoti ji randa<br />
ryškų, vaizdingą epizodą. Štai kokią detalę ji pateikia apie TSRS liaudies artisto J. Miltinio<br />
vaikystę: „Miltinis gerai piešė. Mokytojas Pr. Brazdžius buvo mus pamokęs, kaip išgauti<br />
švelnesnius atspalvius. J. Miltinis mokytojo pamokymų nepripažino. Jis piešė rytietiškai, t. y.<br />
teptuku ėmė tirštą dažą tiesiai nuo paletės ir spalvino savo nupieštą ornamentą. Nuspalvinęs<br />
apvedžiojo storą liniją juodu dažu. Piešinys akį rėžė, bet buvo savotiškai gražus. Toks J. Miltinio<br />
nupieštas ornamentas tebestovi man ir šiandien prieš akis iš mokinių darbų parodėlės, kurią buvo<br />
surengęs mokytojas P. Brazdžius”.<br />
Trumpai apibūdinant padovanotąją medžiagą, reikia pažymėti, kad septyniuose aplankuose<br />
autorė pateikia įvairaus pobūdžio etnografinius aprašus apie Viekšnių verslininkus, amatininkus,<br />
audėjas, knygnešius, liaudies mediciną, papročius, valgius, samdinių darbą pas buožes, apie<br />
pačius žemės ūkio darbus. Keturi aplankai skirti vien tautosakai. Viename užfiksuoti „Buities ir<br />
papročių literatūriniai vaizdeliai”. Unikali atšviesta kopija rankraščio „Vestuvių oracijos” iš<br />
1863—1864 metų, rašyto rusiškomis raidėmis — lietuviškos spaudos draudimo metais.<br />
Atskirame aplanke aprašyta, anot autorės, „Viekšnių melnyčios istorija”. Šis 1897 m. statytas<br />
vandens malūnas tebestovi ir šiandien, tik nebenaudojamas. Jį numatyta restauruoti, tuo tikslu<br />
rajono Tarybos vykdomasis komitetas jau užsakė projektą LTSR paminklų restauravimo<br />
institutui. Restauruotame pastate galės įsikurti rajono istorijos ir etnografijos muziejus.<br />
Padovanotieji 14 kraštotyrinės medžiagos aplankų turi 2449 mašinraščio puslapius. Jau vien iš<br />
to galima spręsti, koks tai didžiulis darbas. Autorė sutinka leisti juo pasinaudoti visiems, kam tai<br />
reikalinga, žinoma, jai apie tai pranešus, ir, medžiaga pasinaudojus, reikia nurodyti šaltinius.<br />
Manau, kad rajono mokytojai, visų pirma lituanistai, turėtų pasinaudoti tokia galimybe.<br />
Viekšniškiai labai dėkingi gerbiamai savo kraštietei A. Lengvenaitei-Urbienei už šį<br />
reikšmingą darbą ir linki jai geros sveikatos, kūrybos ir darbo džiaugsmo.<br />
„Noriu papasakoti...” / J. Šaškausko nuotrauka: Dainininkė Ona Jasutienė iš Palnosų //<br />
Vienybė. — 1986. — Rugpj. 5.<br />
Amelija Urbienė — Emilijai Tėvelienei. — 1987. — Balandžio 12. Verbos // Laiškas yra<br />
Viekšnių muziejuje. — Tekste:<br />
Jau esu sveikesnė, nors jau devyni mėnesiai kai mane mašina partrenkė. Jau galiu kokius 50<br />
žingsnių ir viena paeiti. Dirbu ir dabar visus darbus, kuriuos ir anksčiau dirbau — ir su<br />
<strong>etnografija</strong>, ir su tautosaka, net „rašytoja” pasidaryti pamėginau. Mano apsakymėlį „Kiauros<br />
kojinės” išspausdino šių metų antrame numeryje „Tarybinė moteris”, o Akmenės rajono<br />
„Vienybės” laikraštis — atsiminimus apie Viekšnių mokyklą. Be to, „Vyturėlio” leidyklai esu<br />
atidavusi apsakymėlių pluoštą iš savo vaikystės — jaunystės dienų Viekšniuose. Recenzijas jau<br />
man atsiuntė. Žiūrėsiu, ką toliau darys. Matote, Brangi Mokytoja, į senatvę pradedu darytis<br />
„jauna rašytoja”. Ačiū Tamstai už pirmąsias raides! Juk Tamsta išmokėt mane rašyti. Ačiū!<br />
Amelija Urbienė — Emilijai Tėvelienei. — 1987. — Birželio 14 // Laiškas yra Viekšnių<br />
muziejuje. — Tekste:<br />
Šaltas pavasaris verčia mus ne juokais susirūpinti savąja sveikata. Juk ir man jau greit bus 80<br />
metų! Beliko laukti tik vienerius metus ir vienuoliką mėnesių, nes esu gimusi 1909 metų<br />
gegužės 15 dieną, per šventą Sofiją. Kai mane vežė krikštyti ir tėvai jau buvo parinkę vardą —<br />
Zosė, tai kūmus sutiko pakelyje mano tetutė Ona. Ji išpeikė mano būsimąjį vardą, sakė:<br />
„Nepuikus vardas. Visi vaikai sakys — Žosė, Žosė”. Tetutė tada parinko man kitą vardą —<br />
Amilė. Kunigas nemokėjo užrašyti, tai į metrikus įrašė ne „Emilija”, bet „Amelija”. Taip aš, ligi<br />
baigdama gimnaziją, kol nebuvau mačiusi savo metrikų, vadinausi Emilija, o jau vėliau —<br />
Amelija. Su tuo keistu vardu ir numirsiu!<br />
Išsiunčiau į Viekšnius perrašiusi tą, ką pernai vaikščiodama po žmones aprašiau. Liūdnas<br />
vaizdas man pačiai paliko dėl mūsų tautosakos, papročių. Mano draugės ir amžininkės, iš kurių<br />
esu bemaž viską užrašiusi, dabar jau kitokių dainų mokosi. Su savo anūkais — anūkėmis<br />
dainuoja tas dainas, kurias per radiją ar televiziją girdi. Graudu buvo klausytis tų jų dainų. Rašau<br />
Viekšnių žymesniems žmonėms, raginu juos organizuoti šių dienų jaunimą, kad jie surinktų dar<br />
211
Change language