3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Amelija Urbienė — Emilijai Tėvelienei. — 1984. — Rugpjūčio 22 // Laiškas yra Viekšnių
muziejuje. — Tekste:
Perrašinėju mašinėle savo etnografinius aprašus ir tautosaką, kurią per 20 metų esu užrašiusi
iš Viekšnių žmonių. Daug mano užrašyta. Bus 2500 mašinėle rašytų puslapių. Aš gražiai visą
savo darbą perrašysiu, įrišiu ir padovanosiu Viekšnių muziejui 1 egzempliorių, o kitą —
Viekšnių vidurinei mokyklai. Taip sutarėme šią vasarą, kai buvau Viekšniuose. Tegu žino
viekšniškiai, ką jie moka (nes esu aprašiusi visus verslus, amatus) ir ką žino (dainas, mįsles,
pasakas, priežodžius). Manau, kad bus mano darbas Viekšniams dovana, kad žmonės neužmirštų,
ką mokėję ir žinoję. O kai „įkvėpimas” aplanko, parašau vieną kitą apsakymėlį apie Viekšnius,
žmones, tėviškę, gimines, pažįstamus. Tegu vaikai ir anūkai kada nors paskaitys.
Amelija Urbienė — Emilijai Tėvelienei. — 1985. — Liepos 14 // Laiškas yra Viekšnių
muziejuje. — Tekste:
Viekšniuose išbuvau 10 dienų. Aplankiau kūdikystės, jaunystės vietas. Susitikau su
žmonėmis, su kuriais kartu augau. Pasigirsiu: laiko veltui nepraleidau. Užrašiau truputį
tautosakos, liaudies medicinos, žodžių (nuostabių ir brangių žodžių iš žemaičių gyvosios kalbos)
didžiajam lietuvių kalbos žodynui. Be to, spėjau surinkti medžiagos etnografiniams aprašams.
Net 21 aprašui! Esu patenkinta savo viešnage Viekšniuose.
Gedvilas Algirdas. Vertinga kraštotyrininkės dovana // Vienybė. — 1985. — Rugpj. 15. —
Visas tekstas:
Mūsų kraštietė, žinoma kraštotyrininkė Amelija Lengvenaitė-Urbienė savo gimtiesiems
Viekšniams — aviacijos pradininko Lietuvoje A. Griškevičiaus memorialinio muziejaus
etnografiniam skyriui ir vidurinei mokyklai padovanojo keturiolika aplankų nuorašų etnografinės
medžiagos, per daugelį metų surinktos Viekšniuose ir jų apylinkėse. Kraštotyrininkė entuziastė
A. Urbienė, rinkdama šią medžiagą, susitiko, bendravo, kalbėjosi su šimtais žmonių. Kai kurių iš
jų jau nebėra gyvų, tačiau liko kraštotyrininkės užfiksuoti jų pasakojimai, gyvenimo patyrimas
bei išmintis. Būdinga tai, kad daug dalykų užrašyta gyvai, vaizdinga pasakotojų kalba, išsaugota
turtinga liaudies frazeologija. Ypač vaizdingi liaudies meistrų bei amatų aprašymai, iliustruoti
piešiniais, schemomis. Perskaitai dalį apie kalvystę, ir atrodo, kad pats pabuvojai viekšniškio
D. Stonkaus kalvėje, žinai, kur koks įrankis laikomas, kaip nukalamas vienas ar kitas dirbinys.
Pirminę medžiagą A. Urbienė yra įteikusi Lietuvos TSR Mokslų Akademijos istorijos instituto
etnografijos skyriui ir už ši be galo didelį ir kruopštų darbą buvo premijuota bei apdovanota
garbės raštu.
Turiningą, prasmingą gyvenimo kelią nuėjusi kraštotyrininkė biografijoje jaudinančiai rašo
apie savo veržimąsi į mokslą: „Mokydamasi buvau tiek neturtinga, kad neturėjau nė vieno
vadovėlio, nė vienos knygos. Direktorius, tatai sužinojęs, surinko iš mokinių senus vadovėlius ir
padovanojo man. Ir šiandien atsimenu, kaip pravirkau iš džiaugsmo, kai direktorius įteikė man
knygų šūsnį. Su kokia meile ir pagarba nešiausi knygas iš mokyklos! Kaip jas sklaidžiau
parsinešusi! Kaip verčiau puslapį po puslapio, bijodama sutepti... Koks tas žodis, perskaitytas iš
knygos, buvo brangus, kaip jis šildė širdį... Ir šiandien dar prieš akis tebestovi, kurioje puslapio
vietoje koks paveikslėlis buvo atspaustas”.
Mums, pedagogams, šios mintys ypač prasmingos. Nevalingai kyla noras palyginti anas
mokymosi sąlygas su šiandieninėmis, kurios sudarytos mūsų mokiniams: jie mokosi gerai
įrengtose ir puikiai mokymo priemonėmis aprūpintose šviesiose mokyklose, valstybės lėšomis
nemokamai aprūpinami vadovėliais, bet, deja, ne visi suvokia elementariausią tiesą, kad visa tai
davė Tarybų valdžia, kad visos materialinės vertybės neatsiranda iš niekur: jas kuria darbininkas,
valstietis, mokslininkas, o darbas yra aukščiausia dorovinė savybė.
Rinkinių autorė A. Urbienė mokėsi Viekšnių progimnazijoje vienu metu su būriu kraštiečių,
paskui savo darbais ir kūrybiniais laimėjimais pagarsėjusių ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.
Atsiminimuose apie mokyklą autorė rašo: „Man teko garbė Viekšnių vidurinėje mokykloje
mokytis kartu su vyrais, vėliau tapusiais įžymybėmis. Vienoje klasėje mokiausi su Br. Pundziumi
(skulptorium), J. Miltiniu (režisierium), T. Šiurkum (profesorium chirurgu), Kl. Baltučiu (poetu),
210