3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Didelė iškyla būdavo važiavimas į Kontrimams priklausančius Birbiliškės ir Tučių dvarus.
Nuo Tučių kelias būdavo sunkiai įveikiamas: miško keliukas buvo labai duobėtas, šlapias.
Arkliai vos įstengdavo ištraukti vežimą iš vienos duobės, kai tuoj jis vėl nugrimzdavo į kitą, o
purvas taškydavosi net iki galvų.
Apie apsilankymus pas Daugirdus Bugiuose jau esu anksčiau rašiusi, tad nebenoriu kartotis.
Ne kartą esame svečiavęsi vėžių gaudynėse Ašvėnuose pas Sobieslovo Pančerinskio šeimą.
Gal ateityje šia tema dar plačiau parašysiu, o dabar dar sykį grįžtu prie minties, jog būtina
skubiai rinkti prisiminimus apie mūsų krašto praeitį, kol dar neiškeliavo Anapilin paskutiniai tų
dienų liudininkai.
Vaitkevičius V. Senosios Lietuvos šventvietės: Žemaitija. — Vilnius, 1998. — 744 p. —
Tekste:
Čekai: Šaltinis Laumės pirtis. Į pietus nuo kaimo, vadinamojoje Užimtinių pievoje, ant
kalnelio. Padavimas: „Vakarais laumės tame šaltinėlyje maudosi; kas į tą vietą ateinąs, visi
paklystą. Tas įsitikinimas žmonėse ir dabar tebesąs” (pasakojo A. Lizdenis, gimęs apie 1905 m.
Žibikų kaime. Užrašyta 1935 metais). — Nurodyta literatūra.
Gyvoliai: Piliakalnis. Padavimai: 1. Senų senovėje ant piliakalnio degdavo šventoji ugnis,
kurią saugodavo ir prižiūrėdavo vaidilutės. Čia buvo šventykla. 2. Baudžiavos laikais ant
piliakalnio buvo baudžiami, mušami žmonės. — Nurodyta literatūra.
Kairiškiai: Pieva Alka. Į rytus nuo kaimo, 1 hektaro ploto. Padavimai: Čia mušdavo žmones.
— Nurodyta literatūra.
Kairiškiai: Pušys Apžadų kapeliuose. Tai 15x25 m. dydžio „kapeliai”, nors kapelių čia nėra.
Ėmus laidoti nekrikštytus žmones, valdžia uždraudė tai daryti, liepė juos perlaidoti, po to niekas
čia mirusiųjų nelaidojo. Didžiausia iš trijų pušų — sena, surambėjusi, daugiau kaip 1 m.
skersmens, į vakarus nuo jos — jaunesnė, tiesesnė, apie 80 cm. skersmens, trečia — aptvaro
šiaurės vakarų kampe, apie 60 cm. skersmens. Dažniausiai stebuklinga laikoma tik seniausioji iš
jų, bet neretai sakoma, kad visos trys pušys stebuklingos. Padavimai: Sako, senovėje, kai toje
vietoje pradėjo kirsti mišką, apie tą pušį vis iš nakties rasdavę keliais apšliaužtą takelį, kad prie
jos kažkas vis naktimis slapta melsdavęsis, taip ją po to ir paliko toje vietoje, o vėliau žmonės
ėmė ir patys ją garbinti. Dar pasakoja, kad kirtėjams, kai šie kirto aplinkinį mišką, prisisapnavę,
kad kas tą pušį kirs — tas mirs. Vis dėlto kažkas pušį bandė nupjauti, bet negalėjo — kiek dieną
įpjaus, tiek po nakties vėl ta vieta užaugdavo. 1815—1932 m. šioje vietoje buvo sukurta visa
„šventykla'': 1815 12 28, kaip rodo lenkiškas įrašas pušyje, prie jos buvo pritvirtinta storų
ąžuolinių lentų, kalvio apkaustyta aukų dėžė, virš kurios po stogeliu pritvirtintas Nukryžiuotasis.
1895 07 16 į rytus nuo medžio pastatyta koplytėlė su Švenčiausios Panelės ir kitų šventųjų
statulomis, aplink pastatyta kryžių. 1977 metais kraštotyrininkas J. Šliavas nurodė, kad kryžiai
buvę su įvairiomis 1912—1972 m. laikotarpio datomis. Nupuvus stogeliui virš pirmojo
Nukryžiuotojo, jis perkeltas į koplytėlę, bet ant pušies, maždaug 4 m. aukštyje, vėl buvo
pritvirtintas kitas Nukryžiuotasis. ''Prie pušies melstis žmonės eidavo, kai kam ką skaudėdavo:
eidavo apie tą pušį keliais, dėdavo prie jos pinigų, ant Nukryžiuotojo rišdavo kaspinėlių,
statydavo šalia jos apžadų kryžius [...] dar ir dabar nuo tos pušies perkeltas į koplytėlę
Nukryžiuotasis visas apraišiotas spalvotais kaspinėliais: baltais, rausvais, mėlynais, žaliais,
vienas — juodas. Apraišioti kaspinėliais ir nuo pušies nuimti kryželiai bei Panelės Švenčiausios,
koplytėlėj sustatyti šventųjų paveikslai. Sakydavo žmonės, kad nuo to esą jie pagydavę'' (Šliavas
J., 1977 m.). Kryžiavom dienom ir per Šeštines prie tos pušies susirinkdavo minios žmonių,
giedodavo, eidavo aplinkui keliais. ''Vienas iš pačių įspūdingiausių šios rūšies mitologijos
paminklų Šiaurės Lietuvoje”, — rašė J. Šliavas, apsilankęs Apžadų kapeliuose (Šliavas J.,
1977 m.). — Nurodyta literatūra.
Kegriai: Pušis. Kegrių pamiškėje, prie Kungio sodybos, 15 m. aukščio, apie 80 cm.
skersmens, padžiūvusi. Medžio viršūnėje spyglių kuokštai atrodo kaip apversta lėkštė. Priešais
ant akmeninio postamento pastatytas ir pritvirtintas geležinis kryžius. Pasakojama, kad pušį
pasodinio Kungio tėvo, turėjusio 105 m., mirusio 1975 m., tėvo tėvas (J. Šliavas: VUB F. 152—
21