3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

olį, paveikslas. Veža brolelį per laukelį, o bernelis, jausdamas savo kaltę, vogčiom žiūri pro
langelį. Baladės pabaigoj dėl brolio mirties jis apkaltina Julijoną: „Ar tu proto neturėjai, kad tu
manęs jauno klausei?” („Aukšti kalnai kadagynai”). Gražiais poetiniais įvaizdžiais atskleidžiama
dviejų jaunų žmonių meilė baladė[je] „Susapnavau tokį sapną”. Bernelis, sužinojęs, kad jo
mergelė negyva, žada pastatyti šalia kelio koplyčėlę ir ten, o ne žvyrynėly, ją palaidoti. Didelis
bernelio skausmas — jis nešoks, nedainuos, aukso žiedo nenešios tris metus ir tris dienas.
Vestuvinėje dainoje „Loja loja ruds šunelis” deramasi dėl mergelės kraičio. Labai brangus
rūtų vainikėlis — šeši tūkstantėliai. Gi bernelio kepurėlė — dvi trys grivinėlės. Mergelės rūtų
darželis — jos jaunų dienų, laimingo gyvenimo pas motinėlę simbolis. Dėl to taip vertinamas ir
rūtų vainikėlis — „Į man rūtų darželatį saulelė tekėjo, o par šias gydras nakteles mėnulis žibėjo”.
Kaip diena nuo nakties skiriasi mergelės gyvenimas motinėlės dvarely ir uošvių dvarely.
Motinėlė dukrelei, grįžusiai vakare namo nuo lauko darbų, liepia eiti pailsėti. Uošvė be jokio
gailesčio taip prabyla: „Kelk, martele, varyk bundelę”.
Paraleliai atskleidžiami paukščių ir žmonių gyvenimo vaizdai O. Jasutienės pateiktoje dainoje
„Augo girioj serbentą”. Dainoje atsiskleidžia liaudies požiūris į mergelės grožio, bernelio
šaunumo vertinimo kriterijus. Sodžiuj augo mergelė dėl gražiausio bernelio, kuris „po girią
vaikščiojo, šviesį strielbą nešiojo, zuikelį tykojo”. Augo sodžiuj bernelis dėl tos mergelės, kuri
„daržely vaikščiojo, vainikėlį nešiojo, rūteles ravėjo”.
Vertingų vaikų žanro dainų pateikė Rozalija Žalienė ir Elzbieta Mačienė iš Gyvolių kaimo:
„Aa aa apa pa zuikis vaikus lingava”, „Lyn lyn, vaka varles ryn ryn”, „Petronelė, bėk bėk”.
Paplitę čia vaikų dainos apie žvėrių ir paukščių vestuves: „Linksmumas eina per girias”, „Atbėg
meška per lazdynus”, „Iš visų paukštelių gegutė puikiausia”.
Platus Onos Vaikasienės iš Gudų kaimo repertuaras. Dainininkė pateikė Žemaitijos regionui
būdingų šienapjūtės dainų: „Skudrus mano dalgelis”, „Pjoviau šieną per visą dieną”. Dainininkė
prisiminė retokai šiose apylinkėse pasitaikančią revoliucinę dainą „Paskutinį jau kartą
šiandieną”.
Jau minėjome, kad šiose apylinkėse užfiksuota įdomių baladės apie Julijoną variantų.
Dainininkės iš Ašvėnų kaimo Onos Bružienės pateiktame variante dėl nelaimės, ištikusios
Julijonos brolelį, kaltinamos velnio akys, užbūrusios Julijoną. Baladės veiksmas vystomas labai
nuosekliai. Kaip kino kadrai prieš akis slenka vienas įvykis po kito. Julijona, palikusi mirusį
brolį, einą į kalnus vandravoti, bet bernelio čia neranda — tai velnio žabangų būta. O. Bružienė
padainavo ir nuotaikingų vaikų žaidinimų: „Ratu ratu — pupudukšt”, „Vir vir pelelė košelę”,
„Nešu nešu šarkelę”.
Vertas dėmesio Ievos Stumbrienės iš Sovaičių kaimo repertuaras. Retu radiniu galima laikyti
dainininkės pateiktą piemenų oliavimą „Oi, ginali, ginali”. Šis kūrinėlis Viekšnių apylinkėse
sutinkamas pirmą kartą. Įdomus vaikų dainos apie kuisio nelaimę variantas „Iškrita kuisys iš
oužouleli”. Sutaikyti susikivirčijusių gyvūnėlių atjojo raitas prūsokų vaitas. Jis norėjo teisti
svirplį, išlaisvinusį muselę, kuri išgėrė arielkos butelį, skirtą kuisiui vaistams. Svirplys visai
nesiskaito su vaitu. Jis, ūsus pastatęs, parodė vaitui špygą. Supykęs vaitas išjojo atgal, o teismas
taip ir neįvyko.
Žaismingoj humoristinėj dainelėj „Su savo patele išėjau grybauti” pasakojama apie nepaprastą
grybą lepšį, kurį beraudama grybautoja pati „sugriuvo”. To lepšio tikrai turėta stebuklingų
savybių. Iš jo išvirus sriubą, nugraibius taukus, dar galima pamaitinti dirbančią laukuos šeimyną.
Dainoje „Oi, sesele, ką padarei” atskleidžiamas liūdnas likimas mergelės, nutekėjusios už
pijoko bernelio. Daina prasideda priekaištu mergelei, išmainiusiai rūtų darželį į bernelį, kuo
toliau, tuo didesniu virsta kaltinimu pijokėliui, po pusės metų nešančiam pačios šliures mainyti į
arielką.
Nenusileidžia kitiems ir gretimo Mažeikių rajono Užlieknės kaimo dainininkai. Pluoštą
karinių-istorinių dainų pateikė Bronislava ir Zigmantas Virkučiai („Aušt aušrelė, šviesi
pažarelė”, „Anoj pusėj Dunojėlio”, „Augin tėvas du sūneliu” ir kt.). Nemaža įdainavo į
magnetofono įuostą Ona Gaudišienė. Jos repertuare vyrauja vestuvinės dainos. Vienose jų
pasišaipoma iš piršlio („Piršlys, šelmis melagis”), kitose graudenama jaunoji, paliekanti savo
rūtų darželį („Oi, seseli, sesereli”, „Šį vakarėlį nelinksma yr”). Dainininkės repertuarą paįvairina
viena kita nuotaikinga vaišių daina („Uzbonelis skumba skumba”, „Oi, alau, oi, alau”).
209