3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

3.7.3. PURVĖNŲ AKMUO „DIEVO PĖDELĖ”
Dakanis B. Mažeikių rajono archeologijos paminklų žvalgymas // Archeologiniai tyrinėjimai
Lietuvoje 1988 ir 1989 metais. — Vilnius, 1990. — P. 188. — Tekste: Akmuo „Dievo pėdelė”.
Prie Purvėnų kaimo, miške. Nuo vieškelių Viekšniai—Laižuva—Mažeikiai sankryžos 850 metrų
į šiaurės rytus. Akmuo rusvai pilkas, trikampio formos, plokščiu viršumi. Kraštų ilgis: 95—
110—115 centimetrų. Virš žemės 40 centimetrų. „Dievo pėdelė” — kairės kojos pėdos formos
įdubimas, 18 centimetrų ilgio.
Purvėnai: Akmuo su Dievo pėdele // Vaitkevičius V. Senosios Lietuvos šventvietės:
Žemaitija. — Vilnius, 1998. — P. 175. — Tekste: Beišino miške. Sakoma, įminta, kada akmenys
buvo minkšti (1988 m., MMT — Mokslinė metodinė kultūros ir istorijos paminklų apsaugos
taryba). Pagal VK (Lietuvių kalbos instituto Abėcėlinę lietuvių vietovardžių iš gimtosios kalbos
kartoteką), akmuo buvo vadinamas Slapuku (Slapoks), ir Velnias bėgdamas užšoko ant jo, įmynė
savo pėdą. Beišino miškelio pakraštyje buvo didelis ir plokščias akmuo, kurį 1944 m. bolševikai
susprogdino. Nuo šio akmens „pėduotojo” link ėjo lyg akmenų tiltas — grindinys (Pauliaus
Povilo Šverebo archyvas). — Nurodyta literatūra.
205