3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

tiksliai neapibrėžti dalykai. Mažeikių muziejaus direktorė A. Cholodinskienė, tyrusi Pavirvytės
senkapį prisiminė:
— Vietiniai gyventojai vis pasakodavo, kad kitoje kelio pusėje, matyt, yra kitas kapinynas,
nes ten taip pat rasdavo visokių dirbinių. Kartą, rodos, užtikę kalaviją ar jo fragmentą.
Dėl laiko stokos nesiaiškiname, ar nėra kokių kaimo kapinaičių, kur turėjo, gali būti
palaidotas pasikoręs 35 m. Domininkas Paulavičius. Bet ir paminėtų faktų pakanka, kad
suprastume, jog vietovė mena kelis istorinius laikotarpius ir verta didesnio dėmesio, negu iki šiol
jai skirtas. Jeigu Pavirvytės senkapiai rodo, kad pagoniškuoju laikotarpiu čia jau gyventa, tai
norom nenorom turi ieškoti sakralinės vietos. Lietuvių protėviai tada nebuvo praradę ryšio su
gamta, todėl į šios srities objektus reikėtų rimčiau žvelgti.
Vietoj pabaigos
Į Skleipių riedulį tikslinga žiūrėti per kelias kultūrines sanklodas, neapeinant dvaro.
Neabejotinai vietovė yra išskirtinė, todėl reikalauja detalių tyrimų, ko Lietuvoje labai trūksta.
Dažnai objektai pražūva tarp krūvos tarnybų, jų darbuotojų, kaip Lenkijos-Lietuvos respublika
tarp kelių tautų. Šios pasekmės jaučiamos ir dabar. Akmuo įdomus ne tik kaip galimas paveldo
reliktas, bet ir kaip gamtos paminklas. Verslininkai, besivydami dolerį ar litą, kartais galėtų
sustoti ir pagalvoti, už ką ir kiek moka bei primoka. O kiekvienas praradimas sunkina suvokimą,
iš kur atėjome, kur einame.
Sigito Varno nuotr.: Skleipių akmuo, Pavirvytės dvaro fragmentas, Pavirvytės senkapio
radiniai, saugomi Mažeikių muziejuje.
204