3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Žemaitija.”). Anot direktoriaus, jis neabejoja, kad tai pagoniškos šventyklos reliktai. Įrodymas —
trys upės, tekančios iš pietų į šiaurę, esančios šalia viena kitos, vietovės orientavimas į Šatriją,
kurios, kaip centrinės žynyčios kryptis — pats Egiptas. Kitas toks centras, kaip Skleipių, turėtų
būti Laižuvoje. Nustebau išgirdęs tokius teiginius, o atsitokėjęs sugalvojau „pasukti” pačiam
V. Vaitkevičiui, kuris, nustėro nuo mano kalbų. Jis paaiškino, kad už 5 km kūpso Gyvolių
piliakalnis, arčiausiai iš žinomų, kad Pavirvytės kaime yra archeologų kasinėtas senkapis, o visai
netoli akmens — dvaras. Neabejotinai, kad vietovė seniai sukultūrinta, todėl pareigūnams,
derinusiems hidroelektrinės dokumentaciją, į tai reikėjo atsižvelgti. Nukasta akmens aplinka
nieko negali pasakyti. Apie Egiptą, Šatriją, Laižuvą, upes... direktoriui prišnekėjo su juo atvykęs
L. Balsys. Viskas tapo šviesiau. Supratau, kad drąsiausios hipotezės tuoj virsta dėsniais, o po
kiek laiko — gal legendomis.
Dvaras
Jis man buvo girdėtas, nes Renavo dvare 1868—1871 m. mokytojavęs žymusis švietėjas
pirmojo lietuviško metskaitliaus (išleistas 1846 m.) autorius L. Ivinskis viename laiške skundėsi,
jog jam per tolima kelionė į Pavirvytį, kur gyvena jo draugas J. Paulavičius.
Skleipių ir Pavirvytės kaimai ribojasi, todėl pakilę į Virvytės šlaito keterą, pamatome didelį L
formos medinį pastatą. Nors jį senokai beglobojo tikro šeimininko ranka, bet didikų kultūros
dvasia jaučiama. Mažeikių rajone tokių analogų nėra. Galima lyginti tik su Biržuvėnų Telšių
rajone. Apkalo pjaustiniai, prieangio pagražinimai, gegnių profiliavimai, lubų balkių
nuosklandos, didžiulis kaminas daro įspūdį. Dvaras kaip ansamblis sunaikintas, nes be
gyvenamojo pastato dar išlikę ledaunės fragmentai. Nėra ir rėminančios alėjos. Jeigu likę, tai
pavieniai medžiai. Senojo kelio sankasa rodo, kad anksčiau į dvarą buvo patenkama nuo upės.
Po Juozapo Paulavičiaus mirties dvarą paveldėjo sūnus Edvardas (1837—1894). Jis buvo
vedęs M. Šaniauską (1840—1905). Turėjo didelę šeimyną — 4 sūnus ir 5 dukras. Daugelis
Paulavičių atžalų ištekėjo, vedė lenkes ir ten gyveno. Pereinant nuo Lietuvos Didžiosios
Kunigaikštystės piliėčio sampratos ir apsisprendimo, kad turi būti lietuvis ar lenkas, tai tik
Jadvygos palikuonė Vanda tapo mūsų respublikos piliete. Jos tėvas Daugirdas buvo lietuviškos
orientacijos. Vanda ištekėjo už rašytojo Balio Sruogos ir gan ženkliai dirbo istorijos srityje.
Viena iš Paulavičių dukrų ištekėjo už Lenkijos prezidento Moscickio sūnaus, bet jauna mirė.
Knygoje „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose” kitas bajoras M. Biržiška rašo: „Esu tikras, kad
bet kuris šios malonios dvarininkų šeimos narys, Lietuvoje sulaukęs nepriklausomybės, būtų
virtęs labai artimas jaunai lietuvių šviesuomenei”. Kitoje vietoje prisimena, kaip Edvardas buvo
įsteigęs lenkišką kilnojamą knygyną, turėjusį 12 narių, kiekvienais metais pirkdavusių knygų už
5 carinius rublius. Nariai buvo visi aplinkiniai dvarininkai. Tarp jų — būsimo profesoriaus bei
Vasario 16-osios akto signataro tėvai, S. Daukanto bičiulis Kontrimas, Viekšnių vaistininkas
Aleksandravičius. Vien kelios pavardės atskleidžia bajorų kultūros palikimą, o jos augimo terpę
ir situaciją geriausiai keliais žodžiais škicuoja M. Biržiška, apibūdindamas E. Paulavičių:
„Prisimenu skambinantį fortepijonu, dainuojantį lenkiškas dainas, ypač liaudies ir vaikų, bet
linksmai traukiantį lietuvišką dainelę „Ir vėl, ir vėl nedėlioj šventa”. Rašo, kad dvarininkai buvo
draugiški, svetingi, gerai sugyveno su kaimynais. Suprantama, ir suvokė save kaip to luomo
atstovą. Vėliau Pavirvytės dvaras parduotas notarui V. Nagurskiui. Keista, bet 1973 m. paminklų
sąraše jam nesuteiktas net vietinės reikšmės objekto statusas. Gal šiandieną tai naujai išaiškintas
paminklas, bet realių pastangų jo gelbėjimui nematyti.
Senkapiai
Nuo dvaro, link Gyvolių važiuojant Gudų kaimo paribėje, 1977 m. kasant žvyrą užtiktas X—
XI, XIII—XIV a. kapinynas. Jis nukastas 1965 m., dalis palaikų sunaikinta. 1977 m. jį tyrė
Mažeikių muziejus. Buvo atidengtas 700 kv. m. plotas, rasti 22 nedeginti kapai su 323 radiniais.
Tai darbo įrankiai, ginklai, papuošalai. Nesuardyti buvo tik 7 palaidojimai. Vyrų kapuose rasta
ietgalių, kovos peilių, moterų — daug papuošalų, peilių, vaikų, kaip ir vyrų, — žiedai,
apyrankės. Moterys puošdavosi dviem kryžminiais smeigtukais, sujungtais keliom eilėm
grandinėlių, ant rankų užsimaudavo apyrankes, o kaklą dabindavo vytinėmis antkaklėmis.
Papuošalai gaminti iš žalvario. Iš senkapio radinių, laidosenos, atrodo, jog čia gali būti palaidoti
žiemgaliai, žemaičiai, kuršiai. Tarpgentinis svyravimas, teritoriniai pokyčiai dar ir šiandieną
203