3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

3.7.2. SKLEIPIŲ AKMUO
Gajauskas Saulius. Antrasis Puntukas Skleipiuose // Vienybė. — 1999. — Birž. 15: ir
nuotraukos. — Tekste:
„Skleipių kaime hidroelektrinę ant Virvytės upės pradėjo statyti Mažeikių „Ekamos” firmos
statybininkai. [...]. Kasamo kanalo trasoje aptiktas įspūdingų matmenų riedulys [akmuo].
Gamtininkai mano, kad tai sakralinis [šventas] mitologinis „dievų stalo” akmuo. [...]. Į būsimos
Skleipių hidroelektrinės statybvietę nuvykome kartu su Ventos regioninio parko direktoriumi
A. Adomaičiu, vyr. biologu I. Jašinsku ir vyr. geografu D. Triaušiu. „Akmenėlis” išties įspūdingo
dydžio. [...]. Gamtosaugininkai sakė, kad riedulio [akmens] apimtis 17 metrų, ilgiausia viršaus
kraštinė 5,40 m., plotis — 3,70 m. Parametrai rodo, kad akmuo yra 72 kub. m. ir sveria apytikriai
150 tonų. [...]. Skleipių hidroelektrinė statoma greta buvusio Kondratavičiaus dvaro, gražioje
Virvytės kilpoje.”
Šverebas Povilas. Pas kaimynus pasidairius // Būdas žemaičių. — 1999. — Rugpj. 10. — Nr.
60 (197). — Visas tekstas:
Atrodo, kad mūsų krašte nestokojama įvairių tyrimų institutų bei tarnybų, o žiniasklaida vos
ne kasdien suranda kokią įdomybę. Ne taip seniai per vieną televizijos informacinę laidą rodė ir
aiškino apie Skleipių kaime atkastą didžiulį akmenį, sietiną su senąja baltų religija, kurį
mažeikiškis verslininkas ruošiasi užkasti ar susprogdinti. Iš pateikto teksto galima suprasti
įvairiai: kapitalas barbariškai naikina mūsų reliktus, Lietuvoje menkai tirtas šis palikimas, niekas
jo tinkamai nesaugo. Daug ką paaiškino vėlesnė laida, kurioje pasidžiaugta, jog į vieną vietą
surinkta Vilniaus istorinių tyrimų medžiaga, nustatyta, kad yra daug netyrinėtų pastatų. Kalbama
apie senamiestį, įtrauktą į pasaulinės reikšmės kultūros paveldo registrą. Tai ko tikėtis atokioje
provincijoje, kaip Skleipiai, esantys 7 km. už Viekšnių. Grupė mažeikiškių smalsumo vejami
nuvyko ten, kad savo akimis galėtų pamatyti, savo nuomonę susidaryti.
Akmuo
Iš tolo pasigirdo galingos technikos riaumojimas. „Straubliais” mojavo ekskavatoriai, nosimis
žemę rausė traktoriai, plušėjo gyvoji darbo jėga. Šiais laikais retai beišvysi tokį vaizdą, kuris
būdavo apibūdinamas — darbo frontu. Jo centre pūpsojo didžiulis riedulys. Iš visų pusių
apkastas, todėl jokio kultūrinio sluoksnio, galinčio atskleisti praeitį, nelikę. Archeologijos
mokslui jis tapęs nebyliu. Nematavome jo gabaritų, bet skaičiai turėtų būti iškalbūs. Ilgis,
manau, daugiau kaip 5 metrai, plotis mažesnis. Aukštis apie 4 metrus. Į apačią šiek tiek
praplatėja. Jeigu remsimės labai nepatikima knyga „Lietuvos gamtos paminklai”, išeitų, kad tai
didžiausias akmuo Akmenės rajone. Žibikų miške gulintis Juodasis-Meilės yra 4,1x2,9x1,l m
dydžio. Mūsų Geidžių akmuo, vadinamas Trobele, Pirtele, nors yra žymiai didesnis, nei minėtoje
knygoje rašoma, bet naujai atkasto Skleipių akmens dydžio nesiekia. Liūdniausia matant nuo
saulės įdegusį akmens viršugalvį. Aišku, kad jo nepastebėti buvo neįmanoma. Atrodo, jog prieš
suderinant tokių mastelių darbus, būtina apsilankyti vietoje. Nereikėtų bereikalingai aiškintis,
sutaupytume (nors ir svetimų) pinigų.
Nenutoldami nuo gražuolio riedulio, grįžkime prie pagoniškojo sluoksnio. Apie visus
mitologinius objektus yra krūvos padavimų, įvairiausių pasakojimų. Dažnai prie jų yra išlikę
šaltiniai, ąžuolynų ar kitų sengirių kontūrai, netoli būna senovinės gyvenvietės, piliakalniai,
senkapiai. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje nusistovėjus taikai, didikai galėjo palikti
įtvirtintas gyvenvietes ir apsigyventi kitose vietose, bet per daug nenutoldavo, todėl pastebimas
ryšys piliakalnis — dvaras. Kraštovaizdžio ekspertas K. Labanauskas mano, jog dvarų parkai yra
dažnai kuriami panaudojant pagoniškąsias giraites, žvėrynus. Žodžiu, vietovė turi būti seniai
žmonių įsisavinta. Kokia padėtis Skleipiuose?
Keli paklausti vietiniai gyventojai jokių pasakojimų apie akmenį nežinojo. Tiesą pasakius, jų
šaknys šioje žemėje siekė tik pokario laikotarpį. Ventos regioninio parko direktorius tada mums
tik paaiškino apie greta buvusius šaltinius ir, kad praėjusią savaitę reikalo panagrinėti buvo
atvykęs V. Vaitkevičius (vienas perspektyviausių mitologinių objektų tyrinėtojų Lietuvoje. Dar
studentu būdamas jis paruošė ir išleido knygą „Senosios Lietuvos šventvietės Lietuvoje.
202