3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

prižiūrimas. Anksčiau prie Didžiojo akmens sunku buvo prieiti, visur užaugę krūmai, užžėlę
takeliai. Dabar jauku ir tvarkinga.”
Šverebas Povilas. Rajono gamtos paminklai // Santarvė. — 2000. — Gruod. 16. — Nr. 146.
— Tekste: Žibikų ąžuolas, Žibikų Juodasis akmuo, ąžuolo ir akmens nuotraukos.
Vyriausybės nutarimu // Vienybė. — 2001. — Vas. 3. — Tekste: Į valstybės saugomų
gamtinių kraštovaizdžio objektų sąrašus įrašyti šie mūsų krašto geologiniai objektai — Papilės
atodanga ir Juodasis akmuo (Žibikų kaimas), taip pat botaniniai objektai — Dovydžių ąžuolas,
Užbrasčių ąžuolas, Žibikų ąžuolas, 15-kamienė liepa (Papilėje).
Stundžienė Bronė (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas). Žemaičių folklorinė atmintis
// Tautosakos darbai XXXIV. — Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2007. —
P. 32—53. — Tekste:
Galima net teigti, jog toponiminiai padavimai šiandien vietinės bendruomenės viduje yra tik
reliktiniai, tai beveik iš atminties „išplauti toposai”, nors, beje, oficialiai pristatoma
kraštovaizdžio versija juos vertina ir jais didžiuojasi. Antai šventos pušys, kaip ir Apžadų
kapeliai, mitologiniai akmenys ir šiaip kuo nors įspūdingi gamtos objektai, kaip rodo netoli
Viekšnių vandens malūno esantis šių apylinkių turistinių objektų žemėlapis, net įtraukiami į
Viekšnių kraštovaizdžio lankytinas vietas. Žemėlapyje yra nurodytas ir vadinamasis Žibikų
Meilės akmuo (plg. Vaitkevičius 1998: 288—289) 8 . Šie pavyzdžiai leidžia daryti išvadą, jog kaip
ir visame pasaulyje, be muziejais ir šiaip su paminklosauga siejamo atmintinų vietų įprasminimo,
iš esmės tik su žodine tradicija susiję žemaičių gamtovaizdžio paveldo objektai pradedami
naudoti edukaciniais ir pramoginiais tikslais, nors dėl to kartais gali nukentėti jų autentiškumas,
nes, kaip rodo pasaulio patirtis, „pasirinkti objektai interpretuojami pagal visuomenės socialinius
ir kultūrinius poreikius”, kartais net sukuriant visai naują paveldo objekto vertę (Vaitkuvienė
2006: 89—90). [...].
8 Pastarųjų metų ekspedicijų dalyviams nepavyko užfiksuoti jokių prisiminimų apie šitą
akmenį; viena Kapėnų kaimo gyventoja lyg tarp kitko prasitarė, jog Žibikuose esąs „kažėn kuoks
akmou, kap dabar žanijas, [prie jo] važioun” (LTR 7638/42/). Beje, vėliau, viename mokytojams
skirtame seminare 2007 m., straipsnio autorei viena viekšniškė lituanistė pusiau juokais, pusiau
rimtai pasakojo nuotykį iš savo patirties: esą kadaise jos su drauge aplankiusios meilės magijos
tikslais Žibikų akmenį, bet taip ir neišdrįsusios pasinaudoti senų žmonių pamokymu — atsisėsti
nuogu užpakaliu ant akmens; gal dėl to abi ir liko neištekėjusios... [...].
Kerys Bronislovas. Didysis akmuo. — 2008. — Bal. 2. — Pastaba: Greičiausiai pavadinimas
„Meilės akmuo” sugalvotas ir pradėtas vartoti 1962—1964 metais, Gražinos Biržietytės
(gyvenusios Puodininkų gatvėje), jos įtakojamų draugių ir netolimo kaimyno Bogužo. Bogužas
tuo metu kažkam vadovavo ir Viekšnių „buitiniame” — stalių dirbtuvėse užsakė rodyklę su
užrašu „Meilės akmuo”. Aš pats iki tol girdėjau tą akmenį vadinant tik „Didžiuoju akmeniu”,
niekaip kitaip.
201