3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

3.7. AKMENYS
3.7.1. ŽIBIKŲ DIDYSIS AKMUO
Deniušienė Emilija. [Anketa Lietuvos žemės vardynui]. — Žinios iš: LIETUVOS ŽEMĖS
VARDYNAS. Surašė: 1935 m. lapkričio mėn. Žibikų pr. m-los mokytoja Deniušienė Emilija.
Skilties Nr.: 1. 2. 2b. Didysis akmuo. 6. Ž. k. (Žmonių kalbos). 7. Akmuo. 9. Apie 3x2, 5x1 m.
10. Šiaurėje nuo Žibikų km., Žibikų pušyno viduryje. 12. Naktį prie akmens vaidenasi. 16. Yra
padavimas, kad saulei leidžiantis ant to akmens laumės verpiančios. Jei kuris žmogus eidamas
nuo to akmens atsisuka ir pamato laumes, tai tuoj pavirsta į pušelę. — Aprašą 2006-06-27
pateikė Vita Ivanauskaitė.
Kviklys Bronius. Mūsų Lietuva. — 2-oji (fotogr.) laida. — Vilnius, 1992. — T. 4. — P. 433.
— Pirmas leidimas 1968 m. — Tekste: Žibikų didysis akmuo. 1906 metais juo buvo susidomėjęs
profesorius Leonas Kšivickis.
Respublikinės reikšmės archeologijos paminklų sąrašas // Lietuvos TSR kultūros
paminklų sąrašas. — Vilnius, 1973. — P. 98. — Tekste: Vadinamas „mitologiniu, juoduoju,
meilės”. 200 m. į šiaurę nuo kelio Viekšniai—Tirkšliai.
Rozga Leopoldas. Akmenės rajonas. — Vilnius: Mintis, 1983. — 48 p.: iliustruota:
Fotografijos Vlado Uznevičiaus. — Tekste:
Pervažiavus tiltu Ventos upę ir pasukus į Žibikus, už poros kilometrų, dešinėje kelio pusėje,
stūkso didžiulis mitologinis akmuo, vietinių gyventojų vadinamas Juoduoju arba Meilės
akmeniu. Tai respublikinės reikšmės archeologijos ir gamtos paminklas.
Marcinauskas K. Dviračiu po Žemaitiją. — Vilnius, 1990. — P. 235. — Tekste: Ilgis 4,1 m.
Plotis 2,9 m. Aukštis virš žemės 1,1 m.
Rozga Leopoldas. Akmenės kraštas. — Naujoji Akmenė: „Vienybės” redakcija, 1992. —
48 p. — P. 30. — Tekste: Jei važiuosim į vakarus, netrukus už Ventos statybinių medžiagų
įmonės keramikos cecho, gaminančio čerpes restauruojamiems senamiesčių pastatams, ošia
žalias Žibikų pušynas. Dešinėje kelio pusėje, po tamsiaskarėmis eglėmis, — didžiulis
mitologinis akmuo, vadinamas ir Meilės, ir Juoduoju akmeniu. Gyvas dar padavimas, kad
nelabasis vieną naktį jį padebesiais nešęs numesti ant Viekšnių bažnyčios, bet ar dėl sunkumo
per lėtai skridęs, ar kitokia gaišatis ištikusi, tik užgiedojęs gaidys, ir tekę milžinišką riedulį
nudrėbti į miško tankmę. O kairėje kelio pusėje — švedų kapeliai, parymojus valandėlę, paseks
tylią sakmę apie protėvių kančias ir vargus.
Vaitkevičius V. Senosios Lietuvos šventvietės: Žemaitija. — Vilnius, 1998. — 744 p. —
Tekste:
Juodasis, Meilės akmuo. Akmuo plokščiu paviršiumi, netaisyklingos ovalinės formos, 4,8 m.
ilgio, 3,5 m. pločio, 1,8—2 m. aukščio nuo akmens apačios. Šiame pušyne prie pušų buvo
kabinamos koplytėlės. 1906 m. L. Kšivickis spėliojo, kad akmuo gali būti meteoritas.
Padavimai: 1. Velnias nešė šį akmenį, norėdamas sugriauti Viekšnių bažnyčią, bet nespėjo to
padaryti, nes ryte užgiedojo gaidys. 2. Naktimis akmuo prasiveria, iš jo išlenda mergaitės ir per
naktį čia šoka. 3. Saulei leidžiantis ant akmens verpia laumės. Jeigu žmogus, eidamas nuo
akmens, atsisuka ir pamato laumes, tai tuoj pavirsta į pušelę (LŽV — Lietuvos žemės vardyno
anketa, E. Deniušienė). 4. Prie akmens paslėptas Napoleono auksas. — Yra nuotrauka. —
Nurodyta literatūra.
Montvydienė B. Sujudimas Žibikų pušyne // Vienybė. — 2000. — Bal. 4. — Tekste:
„Nuoširdžiai norėčiau padėkoti Ventos regioninio parko direktoriui A. Adomaičiui, kuris Žemės
dieną sukvietė rajono mokyklų moksleivius ir mokytojus į gražų Žibikų pušyną, prie Meilės
akmens. [...]. Malonu matyti, kad Žibikų pušynas miškininkų pastangomis gražiai sutvarkytas ir
200