3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Nabažienė Lina [Lina Martinkutė-Nabažienė]. Užlieknės apylinkės istorijos vingiuose. —
Užlieknė: Mažeikių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Užlieknės filialas, 2001. — 59 p.
— Kompiuterinis leidinys. Tiražas 2 egz. — Tekste:
„Paventės kaimo (Viekšnių v., Mažeikių a.) ūkininkas Šiuipys savo dirvoje rado gerai
išsilaikiusį III a. romėnų kultūros bronzinį kaklo papuošalą (antkaklininką), labai retai terandamą
mūsų krašte. Tą papuošalą ūkininkas padovanojo „Alkos” draugijos muziejui Mažeikiuose su
sąlyga, kad „nebūtų iš Mažeikių išgabentas kitur” (Visgirdas. Retas archeologinis radinys //
Žemaičių prietelius. — 1932. — Vas. 19. — Nr. 8 (325). — P. 7).
Plastinina Bernarda. Prancūzų karvedys sudrumstė viekšniškių ramybę? Viena iš neoficialių
versijų dėl pavasarį Viekšniuose rastų palaikų — Motuzų sodybos žemėje ilsisi Napoleono
armijos kariai // Santarvė. — 2002. — Liep. 16: iliustruota. — Visas tekstas:
Ankstyvą pavasarį Viekšniuose, netoli naujųjų kapinių, į Mažeikių gatvės namą, pažymėtą
76-uoju numeriu, atsikraustė jauna šeima.
Laima ir Augustas Motuzai suskato remontuotis apkiužusią trobelę, tvarkytis aplinką,
nusprendė pasodinti jauną sodą.
Tik pradėję kasinėti savo sklypą, jie buvo apstulbinti netikėto radinio — žmonių kaulų,
kaukolių, daiktų iš suardytų kapų.
IŠ PIRMŲ LŪPŲ
Namuose radome Laimą Motuzienę su dukra. Šeimininkė papasakojo, kaip tą balandžio
vakarą aptiktas radinys.
Motuzai nusprendė išrauti ant kalvelės augančias žagarvyšnes, o jų vietoje pasodinti
obelaičių, vaiskrūmių, apsėti daržą. Vyrui išvykus į tolimą reisą, Laimai pasisiūlė padėti pas ją
gyvenantis brolis Vytautas Šleinys.
Nupjovęs viena prie kitos augusias septynias vyšnias, Vytautas ėmėsi kastuvo. Išvarpęs pusę
daržo, jis priėjo vyšnių augimvietę. Įbedęs kastuvą į žemę jaunuolis pajuto, kad šis atsirėmė į
kažką kieta.
Nuėmęs viršutinį žemės sluoksnį, Vytautas išvydo žmogaus kaukolę.
RADINIAI IŠGĄSDINO
Kitą rytą Laima Motuzienė apie radinį pranešė jaunesniajam inspektoriui kriminalistui
Alvydui Galkui. Pastarasis informavo rajono prokuratūrą. Atvykę jos specialistai apžiūrėjo
kaukolę ir, anot Laimos, jos broliui liepę dar pakasinėti. Į žemės paviršių pasipylė žmonių kaulai,
žalvarinis žiedas, plokštelė, dar kažkoks daiktas.
Laima šiandien tiksliai nepamena, kiek buvę tų kauliukų — 124 ar 127. Smulkesnių ir
stambesnių, geriau išsilaikiusių ir trupančių vien nuo pirštų prisilietimo. Prokuratūros
darbuotojai viską susirinkę ir išvažiavę.
Neperspėtas nutraukti darbus šioje vietoje, Vytautas ėmėsi kasti toliau. Viena po kitos į žemės
paviršių išriedėjo dar bene 6 žmonių kaukolės, daug įvairių kaulų.
Jaunuolis darbavosi atsargiai ir neskubėdamas. Kai iš po žemės ėmė ryškėti viso žmogaus
skeleto kontūrai, jis atsinešė šluotelę ir nubraukė žemės likučius. Laimos žodžiais tariant, aiškiai
buvo matomas ne tik žmogaus stuburas, dubens, rankų ir kojų kaulai, bet ir kiekvienas plaštakų
sąnarys.
NURODYMAS — NELIESTI
Moteris vėl kreipėsi į kriminalistą, kuris, prokuratūros nurodymu, liepęs surinkti visus kaulus
į dėžę ir padėti į saugią vietą. Nurodyta žemės daugiau nekasinėti, neliesti ir žmogaus skeleto.
Maždaug po savaitės pareigūnas vėl atvažiavęs, suskaičiavęs visus kaulus, kurių buvę net 1024,
ir juos išsivežęs.
Dar po keturių dienų, kai L. Motuzienės nebuvo namie, grįžusi iš kaimynų ji sužinojo, kad
prie namų stovėjęs automobilis su Vilniaus valstybiniais numeriais. Po jos sklypą vaikščioję
vyrai, apžiūrinėję, fotografavę. Jiems išvykus neliko ir žemėje gulėjusio žmogaus skeleto.
198