3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

— Je, je, je. Specialiai bovo labai primityviai, didelis ir labai lėngviai. Vėsi liubam
supdavuomies vaikaa.
— Specialaus žmuogaus nebovo?
— Ne, ne.
— Tai kurie atvažiuodavo, tėi...
— Tie patys. Taip, viens kitam padiedavo, tap jau būdavo kad... Jug kėtą kartą kaims a kartais
susitars ir važiuos.
— A tėn nebijuodavo nukrėst, jug įsikėbt nebovo kor, einont tou tekiniu?
— Nebepamenu, kaip tėn bovo. Anų tik po karo tiktai...
— Aš anų dar atsimenu.
— Nu vuot sakau, kad turiejee atsimint.
— Atsimenu, bet niekuomet nemačiau kap anų sok. Vuo lauke, kap tėn tuos durelės užsidaro,
daa dabaa tebgėrdu.
— Je, je, je. Bibrinkt — anuos nutarškiedavo.
— Ach vuo, tai aš maniau, gal bovo kuoks specialus žmuogus.
— Ne, ne, ne. Toukart viską, atvažiavo žmuonės, ūkininkaa. Vėins su kitu, viens kitam
padiedavo ir ir...
— A neužkabindavo už arklio ar už ratų?
— Ne, ne, ne. Tuokių dalykų nebovo. Kėtą kartą žmuonės bovo taurūs. Ir nekvailiuodavo
tuokių dalykų. Visur atsargiai darydavo viską.
— Aš parašiau, kad tuo ratu žmuogus eidavo i sokdavo, vuo paskui galvuojau — aš tai
nemačiau.
— Nu, taip taip. Taip taip, tai eidavo ir sukdavo. Taip i bovo.
— Ten tokie spyreliai bovo...
— Je, je, je. Vėskas bovo medinis, vėskas iš medžio.
— I kap tas rats pradingo, aš i nepajutau.
— Nu tai kaip tus valcus statė, jis, tas... tvarkė tų malūną i toukart nujiemė. Padarė jau tų keltą
su elektra, pakelamą vėską ons nujiemė.
196