3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Povilas Daujotas:
— A tas šitaa, kor ein pruo namą? Tas bovo į malūną, tas bovo pagrindinis kels mūsų.
Pagrindinis mūsų kels. Į malūną. Ir į dvarą.
Bronislovas Kerys:
— Vuo čia vuo... į tų keltą biškį šalia daa kažkuoks...
Povilas Daujotas:
— Kelts bovo po tėisomu Latvių kapelees beveik. Ta tėn važious... par par plaustą išsikėlsi i
važiousi aplink kapelius, i tėisee nuo kelio ir ir į kalną reikiej išvažiout. Išvažioudavo už kapėlių
į senųjį. Tėi kapelee... i vadėno Gondryne.
Bronislovas Kerys:
— Kuris tas Sonteklių mėšks bovo?
Povilas Daujotas:
— Tuokio pušyno aš gyvenime nesu matis. Kap išvažiuoji par Vėnta, tėisiau — vėsus bovo
tas. Tarp Vėntuos ir Virvyčiuos kur eej. Sulig Gyvulių gyvenviete.
Bronislovas Kerys:
— I tėn kapaa kažkor yr?
Povilas Daujotas:
— Yr, pačiam kampi. Pačiam kampi, pušyne... Dabar y Vėnta jau perėjusi i kėtą posę. Tėn
Senvėntis vadėnas tuoksai, jau užžielis, užbovis y. Ka tėn prancūzaa būktaa bovo a tris bačkas
aukso palaiduojie biegdami. Tami pušyni. I bovėi trys lėipaa... Bet tas y seni laikaa, aš da visaa
jauns bovau, Smetuono laikaas tas bovo, kad atvažiavi prancūzai ėiškujo tuo vėitą. Atrado anėi
pagul taas kuokiaas tai žemielapees, nežinau. Ka tėi lėipaa jau vėsė – jau bovo Vėnta tuo vėituo.
Ta tėi auksaa, vels žėno kami anėi yr.
Pranciškus Noreikis:
— Tebie tebie..
Povilas Daujotas:
— Po Velička, tuo vėituo.
Pranciškus Noreikis:
— Je je, tebie nuvėrtie vandenie, patikrink, tebie.
Povilas Daujotas:
— Bet ta, Pranaa, ta Vėnta yr i parejusi į ontrą posį. I dabaa dar aš tau galiu kų pasakyt... Bet
tu nežinaa, aš dar visaa nedidelis bovau, aš atsėmenu, kad ejo Sonteklių pušyne, kap tu sakaa, nu
tuos ontruosios pušėis, nuo Baltuojo kryžiaus, ejo kels par dvaro lauką statee... Kor Rukuiža
gyveno, žėnaa, Rukuiža kor bovo?
Pranciškus Noreikis:
— Žinau žinau...
Povilas Daujotas:
— Kor Balsys, untaa, bovo pasistatis, tas kels išejo tuo vėituo, tėn bovo tėlts. I bovo
vadėnama Beržo brastva. Į tuo Beržo brastvą tėn tas tėlts bovo atejis. I dabaa tuo vėituo, pri
mono jau omžiaus, kap aš jau žinau, jau ta Vėnta i pareejo į ontrą posę. Tėn kap ana atein, su
tuokiu vingiu... i sokaas, atsėsok ont Jasočio i viel ein geraa, un pušyno. Ir ana pluovė pluovė tus
krantus, ka kuožną met po du mietrus, daugiau, liub išgriūs. Vuo tuo pusie — Ivuoškevičio
lonkuo — priaugo, krūmaa užaugo. Tas ondou vės doud i doud su tou vingiu. Plaun tų skardį,
vėsas vėrst i vėrst, vuo čia tų palėikt, pryneš dar.
Pranciškus Noreikis:
— Vuo salą atmeni?
Povilas Daujotas:
— Tuo saluo kiauraa liubam čia maudytėis i liubam mas šnabę gert.
Pranciškus Noreikis:
— Nebie.
Povilas Daujotas:
— Iškasė anuo.
Pranciškus Noreikis:
— Ne iškasė. Vondou išpluovė.
194