3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

gavo džiovą. Grįžo 1919 m. ir 1922 m. pasimirė... Taip tie užkeikti pinigai ir neatnešė laimės
melnyčios statytojui.
1897 m. melnyčioje buvo įtaisytos dvejos girnos, šatrus, petlius ir pastatytos milui velti
mašinos, kurios ir 1916 m. tebestovėjo sugedusios pirmame malūno aukšte.
Pirmame aukšte — melnyčios įrengimai ir „žmonių troba”. (Žmonių troba — didelis
kambarys, pasieniais suolai, vidury stalas, kertėje pečius. Čia žmonės, atvažiavę susimalti, galėjo
ant suolų prigulti, prie pečiaus drabužius išsidžiovinti.)
Antrame aukšte — girnos, šatrus, petlius ir gyvenamosios patalpos (2 kambariai ir virtuvė).
Šalia atskiras kambarys meistrui ir gižiams. Jie čia negyveno, bet užeidavo pasiilsėti, pavalgyti.
Tretysis aukštas — bėlingis. „Ant bėlingio” didžiulis ratas maišams iš apačios į bėlingį
sutraukti. Bėlingio galas atitvertas — čia miegos už malimą gautiems grūdams supilti. Čia taip
pat maišus sunešdavo ir malėjai, jeigu tą pat dieną negalėdavo susimalti.
Po pirmuoju melnyčios aukštu — ratkamarė. Ratkamarėje — trubinai ir plūskos.
Kai statė melnyčią, supylė pylimą ir užtvenkė Ventą. Pakilęs Ventoje vanduo apsemdavo
Zaventės kaimo ūkininkų Jurciaus, Pargauskio, Vincento Juodeikio (sūnaus), Vincento Juodeikio
(tėvo) ir Kegrių kaimo ūkininko Jono Bukonto žemes. Pr. Lengvenis buvo įsipareigojęs
minėtiems ūkininkams malti viską veltui. Be to, Pr. Lengvenis veltui maldavo ir tiems
ūkininkams, kurie prisidėdavo prie pylimo taisymo, kai po pavasario potvynio reikėdavo vežti
žvyrą, akmenis, virbus suardytam ir apgadintam pylimui pataisyti. Už malimą Pr. Lengvenis ėmė
pinigais ir grūdais.
Grūdus atmieravo matu. Tai pusantro gorčiaus talpos medinis indas, padirbtas kaip koks
rankinis, tik aukštesnis ir siauresnis. Vienas mato šulas ilgesnis, kad būtų patogu ranka suimti ir,
įkišus į maišą, grūdų pasemti. Už vieno maišo sumalimą ėmė vieną matą, už didesnį maišą — 2
matus.
Žmonės, nenorėdami svorio maišuose gadinti, matus atmieruodavo namie ir atskirame maiše
atveždavo į melnyčią. Tada iškart melninkas paimdavo matą už visus maišus.
1918 metais Lesimas perėmė melnyčią (nuo 1915 m. ligi 1917 m. melnyčią valdė Monika
Lengvenienė). Po 1920 m. įtaisė valcus, 1925 m. — vilnų karšyklą (pastatė vilnoms šukuoti
mašinas) ir įrengė vilnų verpyklą ir milo velyklą. Be to, po 1928 m. pradėjo tiekti visam
miesteliui elektrą.
Kai per šį paskutinįjį karą vokiečiai sušaudė visą Lesimo šeimą, melnyčią buvo perėmusi
vokiečių valdžia. Ji iš melnyčios išvežė vilnų šukavimo ir vilnų verpimo mašinas.
Tarybiniais laikais direktorių ir darbininkų melnyčioje buvo daug — kaip dabar kad sakoma
— buvo didelis kadrų tekamumas. Pastaruoju metu melnyčios direktorius buvo Juozas Pocius,
buvęs svėrėjas. Dabar melnyčioje yra dvejos girnos, šatrus, valciai, petlius.
Pylimas yra aukštai iškeltas, cementinis išmūrytas. Plūskos — iš dviejų dalių. Kai mala
vieneriomis girnomis, pakelia vieną plūskų pusę, kai mala dvejomis, valciuoja arba petliavoja —
atidaro abejas plūskas. Prieš plūskas, kaip ir seniau, yra geležinės redelės vandens atneštiems
šeberkštams sulaikyti, kad jie nepatektų ant trubinų.
Trubinai tebėra nuo 1917 metų, kuriuos padirbo Vincentas Juodeikis, kada melnyčią valdė
Monika Lengvenienė. Juos aplopo, bet naujų niekas nepadirbdina (taip pasakojo J. Pocius,
aprodydamas melnyčią).
Ant trečiojo melnyčios aukšto seniai yra pristatytas ketvirtas aukštas. Pati melnyčia
nubaltinta, bet per dažus matosi raudonos plytos.
Buvusiose „žmonių trobose” įtaisytas butas, taip pat ir buvusiose gyvenamose patalpose —
butas. Tuose butuose gyvena ne melnyčios darbininkai, bet pašaliniai žmonės.
1975 m. birželio 23 d. užrašė Amelija URBIENĖ.
Pastaba: Pranciškus Lengvenis buvo mano tėvas.
Riauka Adomas, Rozga Leopoldas. Stočkų vardas ąžuolų sakmėj: Mūsų kaimų biografijos //
Vienybė. — 1998. — Rugpj. 11: iliustr. — Tekste: Stočkų malūnas.
[Pievupyje] „būdavę daug vėžių, o užliejamose lankose žmonės prisišienaudavę daug šieno.
Tas pats Pievupis sukęs ir turbinas dvaro vandens malūne, kuris karo metais sudegęs. Tvenkinys,
tik jau pokario metais atnaujintas, tebėra iki šiol, vienoje jo pusėje seni kapeliai su nugriuvusiu
191