3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Pr. Lengvenis, išnešęs paraikyto pyrago ir padalinęs vaikams. Taip pat kiekvienam vaikui davęs
žirnių rieškutes. Po to pasakęs: „Kai užaugsit, savo vaikams pasakykit, jog Viekšnių melnyčią
pastatė Pranciškus Lengvenis, kad jūsų tėvai čia galėtų duonai grūdų susimalti.”
Senesnieji žmonės ir dabar dar pasakoja, kaip tą melnyčią Lengvenis statęs ir per tą melnyčią
pats galą gavęs.
Kas gi toks buvo tas Pranciškus Lengvenis, galėjęs anais laikais melnyčią pastatyti? Ir kodėl
jis per tą melnyčią galą gavo?
Pranciškus Lengvenis buvo Milių kaimo ūkininko sūnus. Pats vyriausias, ir jam turėjo atitekti
gyvenimas (ūkis). Be jo, buvo dar trys broliai ir dvi seserys. Pranciškus gyvenimo nenorėjo ir jį
perleido jaunesniam broliui Antanui, pats išeidamas iš namų. Jis, kaip žmonių sakoma, buvo
devynių amatų meistras: mokėjo trobas statyti, stogus dengti, pečius mūryti, batus siūti, langus,
duris dirbti. Buvo raštingas. Lietuviškai rašė rusiškomis raidėmis. Mokėjo rusiškai, vokiškai.
Kadangi buvo labai dievotas, buvo nutaręs nevesti. Ėjo per žmones uždarbiaudamas ir
„bažninčias lankydamas”, kaip jis pats sakydavo.
Sukalbėjo Pranciškus Lengvenis pamūryti Tryškių klebonijoj pečių. Reikėjo išgriauti senąjį ir
mūryti naująjį...
Čia ir prasideda toji istorija apie Viekšnių melnyčią ir paties Pranciškaus Lengvenio pražūtį.
Begriaudamas pečių, Pranciškus Lengvenis radęs pinigų „pilną čigūninį katilą — taip aplink
sieką”. Piningus pasidalinę su klebonu pusiau. Turėdamas tiek daug piningų, ėmęs ir sumislijęs
Pranciškus Lengvenis pastatyti Viekšnių miestelyje melnyčią. Kad rusų valdžia „nesikabinėtų”
— iš kur jis tiek daug pinigų gavęs, sudaręs jis fiktyvią sutartį su kunigu Velavičiumi. Niekam
niekados jis nepasisakęs, ar kunigas prisidėjęs bent kiek pinigų prie melnyčios statymo, ar
neprisidėjęs, to niekas nežinojo ir nežino, kaip iš tikrųjų buvo...
Priedas prie aprašo „Viekšnių melnyčios istorija”
Esu girdėjusi dar vieną pasakojimą, iš kur Pranciškus Lengvenis gavo piningų Viekšnių
melnyčiai statyti.
Pranciškus Lengvenis dirbęs kartu su Čeplinskiu Tirkšlių klebonijoj. Ten anie dėję grindis,
mūriję pečius. Tuo laiku Tirkšliuose klebonu buvęs kunigas Vilimavičius. Prieš aną buvęs
klebonas — kunigas Žukauskis — jau buvo miręs. Kunigas Žukauskis aplink piningus žinojęs.
Buvęs prasitaręs: „Pry manęs bus pastatyta Tirkšliuose graži bažninčė. Rasis iš ko statyti.”
Kunigas Žukauskis miręs staigiai (apopleksija), nepasakęs niekam apie piningus. Piningai buvę
lenkų sukilėlių ir buvę paslėpti klebonijoje.
Pr. Lengvenis su Čeplinskiu, ardydami grindų lentas ir griaudami seną pečių, atradę čigūninį
katilą auksinių piningų. Anie paprašę klebono, kad tas duotų arklį. Klebonas klausiąs: „Kam
jums tas arklys?” Anie: „Reik mums, ir gana!” Klebonas arklį davęs, ir anie piningus iš
klebonijos išvežę. Ateinąs klebonas į trobą: veiząs — išgriauto pečiaus vietoj didžiausia apali
duobė. Pradėjęs klausinėti. Tuomet Pranciškus ir Čeplinskis turėję pasisakyti, kad piningus
atradę. Anie visi trys tuos piningus ir pasidaliję. Iš tų piningų Pranciškus Lengvenis ir pradėjęs
statyti melnyčią.
(Užrašyta Viekšniuose 1977 m. birželio 21 d. iš Pranės Jankienės, gim. 1900 m.)
Kadangi rastieji pinigai buvę užkeikti (taip seniau šnekėjo žmonės ir šiandien dar kai kurie
tebešneka), tai visokios bėdos viena po kitos ir užpuolusios Pranciškų Lengvenį.
Bestatydamas melnyčią, jis pinigų pritrūkęs, pradėjęs skolintis iš visų, kas tik jam kiek galėjęs
paskolinti. Prirašinėjęs daugybę vekselių. Be to, mokėjęs „dideliu ponu nešties” — „kiek pats
gėręs, kiek negėręs, ale kitus vaišinęs”. 1909 m. kunigas Velavičius savąją melnyčios pusę
pardavė žydui Lesimui. Pr. Lengvenis savąją pusę tam pačiam žydui išnuomavo. Lesimas
supirko vekselius. Pr. Lengvenis neturėjo pinigų vekseliams apmokėti, buvo paduotas į teismą ir
pripažintas neišsimokančiu skolininku. Neišsimokantis skolininkas turėjo sėsti į kalėjimą.
Žinoma, Pr. Lengvenis šito nenorėjo, todėl jis 1911 m. pasitraukė į Vokietiją, kur išbuvo ligi
1914 metų. Grįžo prieš pat karą. Rusai, iš miestelio pasitraukdami, išvežė visus žydus. Atėję
vokiečiai „į melnyčią pastatę Pr. Lengvenį”. Kadangi jis mokėjo vokiškai, tai jis, kaip vertėjas,
su vokiečiais vaikščiojo po miestelį. Kai miestelį vėl rusai atkovojo, Pr. Lengvenis buvo
apkaltintas kaip „špijonas”, suimtas ir išvežtas. Kalėjime, kur sėdėjo ligi pat revoliucijos, jis
190