3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Holšteine. „Tyliomis valandomis ji dažnai svajoja apie savo seną tėvynę prie gražios Ventos upės
Lietuvoje”, rašo „Heimatstimme” Nr. l, 1969 sausio mėn.”
Milius V. Žemaitijos vandens malūnai // Lietuvos etnologija: Amatas ir kūryba. — Vilnius,
1997. — T. 2. — P. 15—106. — Tekste: Malūnai, jų įrenginiai, įrankiai; jų nuotraukos. Viekšnių
malūnas (P. 38, 86), Gudų malūnas (P. 54, 82), Balsių malūnas (P. 49, 60, 62, 85, 88).
Vyšniauskas J. Žemaitijos malūnai // Vienybė. — 1997. — Rugpj. 13, 16, 20. — Tekste
skyriai: Šiek tiek istorijos. Skuodo krašte. „Buržuazinė atgyvena”. Klausimas, kur važiuoti?
Pastatytas prieš šimtą metų [Viekšnių malūnas]. Lengvai pakeliami, panešami. Ir nuotrauka
„Viekšnių malūnas, kuriam šiemet sukanka šimtas metų”. Tekste: „Kupini pasididžiavimo
prisiminimai siejami su netoli Viekšnių, prie Virvytės upės, tebestovinčiu mediniu Gudų kaimo
malūnu. Jam lygių aplinkui nebuvę. Į jį pikliuoti javų atvažiuodavę net pirkliai iš Telšių, kitų
vietų.”
5. Pastatytas prieš šimtą metų
Viekšnių miestelio malūnui Ventos pakrantėje šiemet sukanka šimtas metų. Jo pastatymo
metai labai aiškiai įrašyti jo raudonų plytų sienoje.
Niekur Žemaitijoje nemačiau tokios tvirtos ir gražios užtvankos, kokia sovietmečiu kelią
pastojo Ventos upei ties Viekšniais. Yra galinga užtvanka, dykai per ją bėgantis vanduo, yra
šimtametės malimo tradicijos, bet prie jo jau kuris laikas su maliniu nebesukama. Žmonės stebisi
ir piktinasi tokiu aplaidumu, neūkiškumu. Taip, surūdijo vienos vandens turbinos sparnas-mentė.
Jos remontui ar naujos įsigijimui reikia kažinkiek pinigų, o dykai niekas nebeduoda.
Pagrindinė šio garsaus malūno tylėjimo priežastis — jis dar neturi konkretaus savininko,
šeimininko.
Kupini pasididžiavimo prisiminimai siejami su netoli Viekšnių, prie Virvytės upės,
tebestovinčiu mediniu Gudų kaimo malūnu. Jam lygių aplinkui nebuvę. Į jį pikliuoti javų
atvažiuodavę net pirkliai iš Telšių, kitų vietų. Nesunkiai padaroma, kad ir jį, kaip tais gerais
laikais, suktų vanduo. Vėl ta pati nelaimė — jis vis dar neturi sumanaus, energingo šeimininko.
Jį pastatydinę ir eksploatavę žmonės atsidūrė Vakaruose ir į malūną pretenzijų nebereiškia.
Lieka tik gražūs prisiminimai ir šiek tiek senove dvelkiantis pusiau idiliškas vaizdelis
Pavirvytėje.
Akmenės kraštas / Teksto autorius Leopoldas Rozga; Dailininkas Aloyzas Janulis;
Nuotraukos Jono Danausko. — Vilnius: Atkula, 1998. — 32 p. — P. 24—27, 29, 31. — Tekste:
Skyriai: „Viekšnių seniūnija”, „Viekšniai Ward”, „Die Gemeinde Viekšniai”. — Nuotrauka:
„Šimtametis Viekšnių malūnas — technikos paminklas”.
Gedvilas Algirdas. Malūnas jubiliatas: Iš kraštotyrininko užrašų // Vienybė. — 1998. —
Saus. 13, 15: iliustruota. — Visas tekstas:
Tarp daugelio garbingų jubiliatų, kuriuos pagerbsime ateinančiais metais, bus ir senasis
Viekšnių malūnas. Jam šimtas metų. Apie sukaktį liudija memorialinė lenta, primenanti, kad
malūnas yra technikos paminklas, „gimęs” 1898 metais. Faktiškai malūno statyba buvo baigta
1897 m. antrą pusmetį, tačiau tuometinis savininkas Pranciškus Lengvenis jame darbą pradėjo
būtent 1898 metais.
Siūlau gerai žinomos Lietuvos kraštotyrininkės, neseniai mirusios mūsų kraštietės Amelijos
URBIENĖS prieš 22 metus užrašytą malūno istoriją, kuri dvelkia gražia šio krašto tarme.
Algirdas Gedvilas.
AMELIJA URBIENĖ. VIEKŠNIŲ MELNYČIOS ISTORIJA
Viekšnių melnyčia pamūryta iš raudonų plytų. Baigta statyti 1897 metais. Ją pastatė
Pranciškus Lengvenis (1855—1922).
Pranė Erlickienė (1892) atsimena Pranciškaus Lengvenio vestuves. Jis 1900 m. vedė Moniką
Juodeikytę (1882—1966). Nubėgęs vaikų būrys į melnyčią vestuvių pasižiūrėti. Išėjęs
189