3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra
3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra
3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
— Kai stovėjome Buenos Airėse, aplink tokie rykliai zujo — šią geldelę prarytų, —<br />
pasakodavo Kapitonas, mostelėdamas į pirmą pasitaikiusią valtį, po to keletą kartų patraukdavo<br />
savo trumpą, riestacibukę pypkę, lėtai išpūsdavo dūmus ir pradėdavo pasakoti...<br />
Saulė dar kabodavo virš tolumoje dunksančio miško, kai mes plaukdavome meškerioti, o<br />
Kapitonas pasilikdavo, ir iki pat vingio matydavome jo kresną figūrą. Rinkdavosi vežimai,<br />
atburgzdavo maišų pilnos mašinos. Kapitonas iškratydavo pypkę ir eidavo prie darbo. Ne, jis<br />
nemalė. Dirbo malūne staliumi, mėgo savo darbą. Kartą Kapitonas padarė traktorių. Tikrų<br />
tikriausią traktorių, tik iš medžio, ir varė jį ne variklis, bet kažkokie svertai, dantračiai ir diržai.<br />
Traktorius, tiesą pasakius, nuropojo vos keletą metrų ir sustojo. Kapitonas išlipo visas šlapias ir<br />
nusispjovęs nuėjo, tačiau visą miestelį apskriejo žinia:<br />
— Jankus traktorių padarė!<br />
Vakarais Kapitonas pasikeisdavo. Nieko nepasakodavo, sėdėdavo tylus, įsmeigęs akis kažkur<br />
į tolį, į tik jam vienam žinomą tašką, ir papsėdavo savo pypkę. Jį gaubdavo tabako dūmai, jų<br />
aštrus kvapas, susimaišęs su pigaus alkoholio ir svogūnų tvaiku. Tokio Kapitono mes nemėgome<br />
ir prie jo nesiartindavome. Ateidavo keli vyrai, Kapitonas atsikeldavo ir visi eidavo į antrą<br />
aukštą, į jo kambarėlį.<br />
Nedaug tada man buvo metų, tačiau skaityti jau mokėjau gerai. Įdomiausia knyga man buvo<br />
„Lobių sala”. Ir būdavo tokių akimirkų, kai man pasirodydavo, jog mūsų Kapitonas — buvęs<br />
piratas, jūrų kautynėse netekęs rankos ir pasislėpęs mūsų miestelyje nuo persekiojimo. Visai kaip<br />
„Lobių saloje”, Kapitonas mėgdavo šūktelėti įsismarkavusiems vaikėzams: „Ei, jūs, ten,<br />
denyje!".<br />
Apie save Kapitonas pasakodavo nedaug.<br />
— Kai plaukėm pro Havajų salas... — Pradėdavo jis savo pasakojimą, ir tuoj kalba<br />
nukrypdavo apie milžiniškas ir baisias jūrų pabaisas, nuskendusius piratų laivus, paslaptingus<br />
lobius ir jų ieškotojus.<br />
— Beje, — nutraukdavo savo pasakojimą Kapitonas, — va ten, kairiajame krante, pušyne,<br />
irgi užkastas lobis. Devynios statinės aukso!<br />
Ir mes išgirsdavome naują pasakojimą apie tai, kaip Napoleonas, bėgdamas iš Rusijos,<br />
paslėpė savo auksą. Lobio, tiesa, atrasti niekam nepavyko, tačiau jis yra!<br />
Gyveno Kapitonas vienas. Visiškai vienas pasilikdavo dideliame, nejaukiame malūne. Tik<br />
mes rytais ir keli, taurelę mėgstantys vyrai, vakarais pasėdėdavome su juo. Dieną jis triūsdavo<br />
savo dirbtuvėlėje, kažką meistraudavo, taisydavo arba apie kažką mąstydavo. Traktorių<br />
Kapitonas išardė, kito nebedarė, tačiau žinojome: jis ne toks žmogus, kad ko nors neišgalvotų.<br />
Vieną rytą radome Kapitono dirbtuvės duris praviras. Išgirdęs triukšmą, jis iškišo galvą ir<br />
sušuko:<br />
— Ei, jungos, padėkite!<br />
Subėgę prie durų, išvydome laivą. Bet koks tai buvo laivas! Tikras burlaivis su deniais ir<br />
kajutėmis. Tiesa, nedidelis, bet užtat tikras!<br />
Burlaivį nuleidome į vandenį. Silpnas vėjas išpūtė jo bures, ir laivas lėtai nuplaukė pro mūsų<br />
valtis didingai linguodamas. Jį pagavo stipresnis vėjo gūsis, burlaivis pasisuko ir dabar plaukė<br />
tiesiai į tekančią saulę. Mums pasirodė, kad laivas nedidelis. Bet mes visi tilpome jame.<br />
Plaukėme į Buenos Aires, į Havajų salas, plaukėme per Ramųjį vandenyną. Kiekvienas<br />
stovėjome savo vietose ir laukėme Kapitono komandos:<br />
— Ei, jūs, ten, denyje!<br />
Dabar aš stoviu toje pačioje vietoje. Vakaras. Saulė jau kitoje malūno pusėje. Prieplauka<br />
apirusi, joje vos kelios valtys, ir tos pačios sunumeruotos, prirakintos. Malūnas kažkoks negyvas,<br />
apleistas, tilto turėklai išklibę, vietomis išlūžę...<br />
Pasirodo, Kapitonas nebuvo kapitonu. Dargi jūrininku nebuvo. Ranką jam nutraukė diskinis<br />
pjūklas. Kyštelėjo išgėręs pirštus — amputavo visą plaštaką. Kažkur, kitame Žemaitijos<br />
pakraštyje, Kapitonas turėjo žmoną ir dukrą. Nuosavą namą turėjo. Viską paliko joms. Kodėl?<br />
Šito aš nežinau, ir vargu ar sužinosiu. Gal būt, todėl, kad jis joms niekada neparodė burlaivio...<br />
...Rado Kapitoną užmigusį. Greta gulėjo pypkė, priešais — pusiau nugertas butelis degtinės.<br />
Ir dar skurdžiame jo kambarėlyje rado keletą knygų. Čia buvo ir „Lobių sala".<br />
187
Change language