3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

apsemdavo Zaventės kaimo ūkininkų Jurciaus, Pargauskio, Vincento Juodeikio (sūnaus),
Vincento Juodeikio (tėvo) ir Kegrių ūkininko Jono Bukonto žemes. [...]. 1897 m. melnyčioje
buvo įtaisytos dvejos girnos, šatrus, petlius ir pastatytos milui velti mašinos. [...]. 1909 m.
kunigas Velavičius savąją melnyčios pusę pardavė žydui Lesimu. Pr. Lengvenis savąją pusę tam
pačiam žydui išnuomavo. Lesimas supirko vekselius. Pr. Lengvenis neturėjo pinigų vekseliams
apmokėti, buvo paduotas į teismą ir pripažintas neišsimokančiu skolininku. Neišsimokantis
skolininkas turėjo sėsti į kalėjimą. Žinoma, Pr. Lengvenis šito nenorėjo, todėl 1911 m. pasitraukė
į Vokietiją, kur išbuvo ligi 1914 metų. Grįžo prieš pat karą. Rusai, iš miestelio atsitraukdami,
išvežė visus žydus. Atėję vokiečiai „į melnyčią pastatė Pr. Lengvenį”. [...]. Kai miestelį vėl rusai
atkovojo, Pr. Lengvenis buvo pakaltintas, kaip „špijonas” suimtas ir išvežtas. Kalėjime, kur
sėdėjo ligi pat revoliucijos, gavo džiovą. Grįžo 1919 m. ir 1922 metais pasimirė. [...]. Nuo
1915 m. ligi 1917 m. melnyčią valdė Monika Lengvenienė. 1918 metais Lesimas perėmė
melnyčią. Po 1920 m. įtaisė valcus, 1925 m. vilnų karšyklą (pastatė vilnoms šukuoti mašinas),
įrengė vilnų verpyklą ir milo velyklą. Be to, po 1928 m. pradėjo tiekti visam miesteliui elektrą.
Kai per šį paskutinįjį karą vokiečiai sušaudė visą Lesimo šeimą, melnyčią buvo perėmusi
vokiečių valdžia. Ji iš melnyčios išvežė vilnų šukavimo ir verpimo mašinas. [...]. Pirmame aukšte
— melnyčios įrengimai ir „žmonių troba”. [...]. Antrame aukšte — girnos, šatrus, petlius ir
gyvenamosios patalpos (2 kambariai ir virtuvė). Šalia atskiras kambarys meistrui ir gižiams. [...].
Tretysis aukštas — bėlingis. „Ant bėlingio” didžiulis ratas maišams iš apačios į bėlingį sutraukti.
[...]. Dabar melnyčioj yra dvejos girnos, šatrus, valcai, petlius. [...]. Turbinai tebėra nuo 1917
metų, kuriuos padirbo Vincentas Juodeikis kada melnyčią valdė Monika Lengvenienė.”
Urbienė Amelija. Priedas (1977 m.) prie aprašo „Viekšnių melnyčios istorija” // Urbienė
Amelija. Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 5. — P. 129.
Urbienė Amelija. Buities ir papročių vaizdeliai: Aplankas // VVB, VM. — Tekste: Aš ir
mano seneliai (52 vaizdeliai). Mažo miestelio didelis gyvenimas: 1. Aš savo miestelyje (Malūnas
(Viekšnių). Žmonių troboje (malūne).
Urbienė Amelija. Mažo miestelio didelis gyvenimas: 1. Aš savo miestelyje: Malūnas //
Urbienė Amelija. Buities ir papročių vaizdeliai: Aplankas. — P. 4—13. // VVB, VM.
Vaičiulis Arkadijus. Kapitonas (Apsakymas) // Vienybė. — 1980. — Liep. 26. — Visas
tekstas:
Neįsivaizduoju miestelio prie upės be vandens malūno. Ir nepatikėsiu, kad atsirastų žmogus,
gimęs tokiame miestelyje, kuris nebūtų girdėjęs pasakojimų, legendų apie paslaptimis apgaubtus
malūnus, apie naktimis besisukančias girnas, užtvankose gyvenančius kipšiukus, vandenius.
Mums, nedidelio Žemaitijos miestelio vaikams, malūnas buvo susijęs su Kapitonu — apvalaus
veido, aukštu vyru. Vasarą, kai nereikėdavo lankyti mokyklos, mėgiamiausia mūsų susibūrimo
vieta būdavo prieplauka — taip skambiai vadinome nedidelę akmenimis ir lentomis grįstą
krantinę — ir vos tik pirmieji saulės spinduliai nurausvindavo mūrinio triaukščio malūno
skardinį stogą, mes, aplenkdami pirmuosius vežimus, sugužėdavome čia, krykštaudami iš valčių
semdavome vandenį ir dalindavomės vakarykščios žūklės įspūdžiais.
— Ei, jūs, ten, denyje! — sugriaudėdavo šiek tiek prikimęs balsas, ir pro kampinį malūno
langą antrame aukšte kyštelėdavo išraudęs Kapitono veidas. Paskui nusileisdavo iš savo
kambarėlio, neskubėdamas prieidavo prie mūsų, išsitraukdavo pypkę ir tabaką. Kairiosios bige
prispausdavo kapšiuką ir kimšdavo pypkę. Kimšdavo ilgai, neskubėdamas. Neskubėdamas
užsirūkydavo ir tik tada paklausdavo:
— Didžiosios dar nepagavote?
Didžioji — tai lydeka, kurios mes nė karto nematėme. Gyveno ji už upės vingio, kur vanduo
beveik juodas, gylis gal aštuoni metrai bus, nė vienas dugno nebuvo pasiekęs. Kapitonu mes
tikėjome. Kaip netikėsi, jei kartą ta lydeka nutraukė meškerės valą ir vos neapvertė Kapitono
valties. Bet ir tai, pasak Kapitono, buvo tik menkutė žuvelė...
186