14.08.2013 Views

3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

SHOW MORE
SHOW LESS

Create successful ePaper yourself

Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.

apsemdavo Zaventės kaimo ūkininkų Jurciaus, Pargauskio, Vincento Juodeikio (sūnaus),<br />

Vincento Juodeikio (tėvo) ir Kegrių ūkininko Jono Bukonto žemes. [...]. 1897 m. melnyčioje<br />

buvo įtaisytos dvejos girnos, šatrus, petlius ir pastatytos milui velti mašinos. [...]. 1909 m.<br />

kunigas Velavičius savąją melnyčios pusę pardavė žydui Lesimu. Pr. Lengvenis savąją pusę tam<br />

pačiam žydui išnuomavo. Lesimas supirko vekselius. Pr. Lengvenis neturėjo pinigų vekseliams<br />

apmokėti, buvo paduotas į teismą ir pripažintas neišsimokančiu skolininku. Neišsimokantis<br />

skolininkas turėjo sėsti į kalėjimą. Žinoma, Pr. Lengvenis šito nenorėjo, todėl 1911 m. pasitraukė<br />

į Vokietiją, kur išbuvo ligi 1914 metų. Grįžo prieš pat karą. Rusai, iš miestelio atsitraukdami,<br />

išvežė visus žydus. Atėję vokiečiai „į melnyčią pastatė Pr. Lengvenį”. [...]. Kai miestelį vėl rusai<br />

atkovojo, Pr. Lengvenis buvo pakaltintas, kaip „špijonas” suimtas ir išvežtas. Kalėjime, kur<br />

sėdėjo ligi pat revoliucijos, gavo džiovą. Grįžo 1919 m. ir 1922 metais pasimirė. [...]. Nuo<br />

1915 m. ligi 1917 m. melnyčią valdė Monika Lengvenienė. 1918 metais Lesimas perėmė<br />

melnyčią. Po 1920 m. įtaisė valcus, 1925 m. vilnų karšyklą (pastatė vilnoms šukuoti mašinas),<br />

įrengė vilnų verpyklą ir milo velyklą. Be to, po 1928 m. pradėjo tiekti visam miesteliui elektrą.<br />

Kai per šį paskutinįjį karą vokiečiai sušaudė visą Lesimo šeimą, melnyčią buvo perėmusi<br />

vokiečių valdžia. Ji iš melnyčios išvežė vilnų šukavimo ir verpimo mašinas. [...]. Pirmame aukšte<br />

— melnyčios įrengimai ir „žmonių troba”. [...]. Antrame aukšte — girnos, šatrus, petlius ir<br />

gyvenamosios patalpos (2 kambariai ir virtuvė). Šalia atskiras kambarys meistrui ir gižiams. [...].<br />

Tretysis aukštas — bėlingis. „Ant bėlingio” didžiulis ratas maišams iš apačios į bėlingį sutraukti.<br />

[...]. Dabar melnyčioj yra dvejos girnos, šatrus, valcai, petlius. [...]. Turbinai tebėra nuo 1917<br />

metų, kuriuos padirbo Vincentas Juodeikis kada melnyčią valdė Monika Lengvenienė.”<br />

Urbienė Amelija. Priedas (1977 m.) prie aprašo „Viekšnių melnyčios istorija” // Urbienė<br />

Amelija. Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 5. — P. 129.<br />

Urbienė Amelija. Buities ir papročių vaizdeliai: Aplankas // VVB, VM. — Tekste: Aš ir<br />

mano seneliai (52 vaizdeliai). Mažo miestelio didelis gyvenimas: 1. Aš savo miestelyje (Malūnas<br />

(Viekšnių). Žmonių troboje (malūne).<br />

Urbienė Amelija. Mažo miestelio didelis gyvenimas: 1. Aš savo miestelyje: Malūnas //<br />

Urbienė Amelija. Buities ir papročių vaizdeliai: Aplankas. — P. 4—13. // VVB, VM.<br />

Vaičiulis Arkadijus. Kapitonas (Apsakymas) // Vienybė. — 1980. — Liep. 26. — Visas<br />

tekstas:<br />

Neįsivaizduoju miestelio prie upės be vandens malūno. Ir nepatikėsiu, kad atsirastų žmogus,<br />

gimęs tokiame miestelyje, kuris nebūtų girdėjęs pasakojimų, legendų apie paslaptimis apgaubtus<br />

malūnus, apie naktimis besisukančias girnas, užtvankose gyvenančius kipšiukus, vandenius.<br />

Mums, nedidelio Žemaitijos miestelio vaikams, malūnas buvo susijęs su Kapitonu — apvalaus<br />

veido, aukštu vyru. Vasarą, kai nereikėdavo lankyti mokyklos, mėgiamiausia mūsų susibūrimo<br />

vieta būdavo prieplauka — taip skambiai vadinome nedidelę akmenimis ir lentomis grįstą<br />

krantinę — ir vos tik pirmieji saulės spinduliai nurausvindavo mūrinio triaukščio malūno<br />

skardinį stogą, mes, aplenkdami pirmuosius vežimus, sugužėdavome čia, krykštaudami iš valčių<br />

semdavome vandenį ir dalindavomės vakarykščios žūklės įspūdžiais.<br />

— Ei, jūs, ten, denyje! — sugriaudėdavo šiek tiek prikimęs balsas, ir pro kampinį malūno<br />

langą antrame aukšte kyštelėdavo išraudęs Kapitono veidas. Paskui nusileisdavo iš savo<br />

kambarėlio, neskubėdamas prieidavo prie mūsų, išsitraukdavo pypkę ir tabaką. Kairiosios bige<br />

prispausdavo kapšiuką ir kimšdavo pypkę. Kimšdavo ilgai, neskubėdamas. Neskubėdamas<br />

užsirūkydavo ir tik tada paklausdavo:<br />

— Didžiosios dar nepagavote?<br />

Didžioji — tai lydeka, kurios mes nė karto nematėme. Gyveno ji už upės vingio, kur vanduo<br />

beveik juodas, gylis gal aštuoni metrai bus, nė vienas dugno nebuvo pasiekęs. Kapitonu mes<br />

tikėjome. Kaip netikėsi, jei kartą ta lydeka nutraukė meškerės valą ir vos neapvertė Kapitono<br />

valties. Bet ir tai, pasak Kapitono, buvo tik menkutė žuvelė...<br />

186

Hooray! Your file is uploaded and ready to be published.

Saved successfully!

Ooh no, something went wrong!